Atėjo metas aprašyti poną Božestą Trakėniškį.

Pavasaris, 2011. Tikriausiai balandis, jau visai žalia ir saulėta. Kaip šiandien prisimenu, stoviu arklidžių kieme, ir žiūriu į pririštus žirgus balnojimo aikštelėje. Vienas jų toks juodbėras, tirštais karčiais ir valiūkišku baltu šypsniu nosytėje. Nemažas toks, nors ir ne didžiulis, su dideliu išreikštu gogu ir nugara delfiniškai lenkta. Oho, galvoju, čia žirgas.

Tai ir yra Bojest, kuriuo, kaip kad parašyta baltojoje lentoje, turiu joti.

Ne kartą esu naudojusi šią frazę, bet reikia jos ir čia: arklys tai nerealus.

Taip jau yra, kad dauguma žirgų yra tikros asmenybės, ir kiekvienas, ypač geriau susipažinus, yra nerealus. Mano asmeniniu požiūriu, yra išimčių, bet apie jas vėliau.

Taigi, Bojest, arba, kaip aš jį praminiau, Božestas Trakėniškis.

„Božest“, greičiausiai nuo prancūziško „beau jest“ reiškia „geras bajeris“. O Trakėniškis, nes jis yra iš trakėnų linijos. Kastruotas žirgelis, šešiametis. Išaugintas fermoje, kaip Bev vyras sako, a quality horse. Jei tiksliau, a quaaaality hooorse. Ir aš su juo visai sutinku, nors ir akivaizdu, kad Božestui sunkiai randasi pirkėjas – o norima visų šešių tūkstančių svarų. Matyt, konkurencija šios klasės ir kainos žirgų segmente yra aukšta, o Božestas nėra visiškai be kliaučių, bent jau kiek aš suprantu. Jis apaugęs sarkoidais, ir vienas iš sarkoidų, deja, styro tiesiai pavaržos segimo vietoje.

Labai gaila, nes šis žirgas nusipelno labai gero savininko – o kuris žirgas to nenusipelno?

Aišku, dabartinis jo gyvenimas nėra blogas, bet bet bet. Kanopos galėtų būt taisyklingesnės, nors Bo kanopos dar palyginus nėra blogos. Didžiumą laiko jis praleidžia laukų tyruose, kur jį kanda vabzdžiai ir nugara padengta guziukais. Tai jam priduoda laukiniškumo, bet nežinau, ar tai gerai. Naudojamas jis jojimo pamokoms nemažai, ir kartais matau jį pabalnotą ir paliktą garde. Bet taip jau su visais pamokų žirgais čia elgiamasi.

Pagrindinis Božesto Trakėniškio bruožas – laisvės meilė. Nerandu kitų žodžių geriau išreikšti jo charakteriui. Išskyrus Portugaliją, nesu jojusi meilesniu, labiau sufokusuotu žirgu. Galbūt tai jo jauno amžiaus dėka – anksčiau aš bijojau, o dabar įsimylėjau jaunylius, nes jie visiškai neturi jokių apsauginių mechanizmų, tiesiog stengiasi padaryti viską, ko raitelis jų prašo.

Božestas yra būtent toks, bet viskas daroma su sąlyga, kad raitelis nevaržo jo laisvės. Tai supratau iš karto vos tik užsėdus, paėmus pavadžius, ir paraginus į risčią. Božestas ėmė straksėti ir mėtyti ožius. Iš pradžių net nesupratau, kas vyksta.

Becca liepė atiduoti pavadžius į priekį ir visą laiką siųsti blauzdomis jį pirmyn. Nes sulėtėjus ožiai aukštėja ir tada jau gali būti raiteliui šakės šakutės…. Tokia tad buvo pirmoji pamoka, rankos į priekį, blauzdos įremtos į šonus, pati sklaidausi šen bei ten, nes Božesto risčia, kaip ir jis pats, yra exuberant. Didelė, žangi.

Ne vieną kartą cucypiau, kad čia jau too much, ir kad cannot cope, bet, tikiuosi, nelabai garsiai (charakteris dar nebuvo išugdytas).

Bet po kelių pamokų nustojau cypauti ir įtikėjau,  kad Becca be priežasties manes į mirties nagus nesirengia siųsti. Juk aš esu galų gale, jos pajamų šaltinis. Anot boyfriendo, labai neblogas.

Božestas tiesiog nemėgsta būti suvaržytas. Jo tolerancija tokio pobūdžio klaidoms yra nulinė. Užtenka užtraukti pavadį, ir jis skelia ožį. Jeigu kilnodamasi išskrendu į dangų ir plumpteliu sunkiai į balną, jis pasileidžia baisia didžiule risčia ir, galimas daiktas, skels ožį. Jei jojant žingsniu, surakinu šlaunis ir kelius, jis ima skubruoti ir skersuoti.

Ir tai pirmas savaites varė mane iš proto. Skaudėjo visą kūną, po pamokų (ir per pamokas)norėjosi verkti.

Ir reikėjo daugybės valandų išmokti nevaržyti Božesto laisvės. Žingsniuoti atsipalaidavus. Neišlėkti į dangų risčioje – o ji tuo metu man atrodė velniška. Zovada buvo iš viso siaubas, nes jau risčioje buvau atsiklijavus nuo arklio per penkis cm, o perėjimo į zovadą metu sustingdavau, nulinkdavau į priekį ir, klausykit, atišdavau blauzdas į priekį. Lyg tai aš turėčiau zovaduot. Aišku, Becca kartodavo savo mantrą sit sit sit, shoulders back, heels down, bet kaip galima išsėdėt tokioj kračioj risčioj?

Net ir Beccai gan greitai tapo aišku, jog jos mantra neveikia.

Ir vieną dieną Becca atėjo su kordu. Ir prasidėjo serija pamokų, kurios transformavo mano jojimą. Ant kordo be kilpų, ir be pavadžio. Kilnotis, ir sėdėti mokomojoje risčioje. Valandos jojant be kilpų mokomaja risčia, bet su kakladiržiu, kurio laikydavaus, kad įsitraukt į balną. Palaipsniui to dirželio vis mažiau reikėjo. Galų gale jo laikiaus tik pirštų galais labiau psichologinio, negu fizinio balanso dėlei.

Ojei, pradžioje velniškai skaudėdavo bicepsus nuo įsitraukimo į balną. Bet užtat pajutau tą judesio ritmą. Ir kažkaip mano raumenys su juo susitaikė. Tikrai, atrodo, kad tiesiog kažkokie vidiniai nerviniai impulsai pasitarė ir nusprendė, kad nei risčia, nei zovada nėra tokie jau baisūs dalykai.

Ir kai aš jojau Božestą praeitą savaitę, po gero pusmečio pertraukos, be dirželio, be kordo – mąsčiau, kaip fantastiškai nepaaiškinamai ėmėm ir dingo tos problemos. Božesto risčia atrodo puiki. Net minties nekyla, kad gali būti sunku įsėsti į mokomąją keliantis į zovadą. Yra, aišku, galybės kitų bėdų, pagrindė su posūkiais dėl mano klišos sėdėsenos ir tam tikro pastirimo, kurio dar ne visiškai atsikračiau.

Bet esmė tame, kad davus Božestui laisvę nuo savo blokavimų – jis tą pačią sekundę persimaino į patį nuostabiausią, paslankiausią, responsyvų žirgą. Kurio galva dirba kaip kalkuliatorius – po vienos vienintelės sekvencijos – perėjimai, posūkiai – jis jau mėgina juos atkartoti pats.

Bet jeigu joji juo taip siaubingai, kaip jojau aš, griebi už pavadžių ir į juos balansuojies, suspaudi keliais, sėdi susitraukus ir šokinėji kaip rankinio kamuolys balne, jis virsta velnionišku gyviu, einančiu skersom ir mėtančiu ožius. Lygiai tą pačią sekundę. Tikras Trakėniškis.

P.S. Iliustracijoje už galvos susiėmusi Becca.