Lėkti zovada į pakalnę, atrodo, yra australų garbės reikalas.

Greičiausiai netgi kultūrinis paveldas. Po pasijojimo Bruce, mano mielosios bobutės raitelės įsodino mane į gigantišką odinę sofą, įjungė milžinišką flatscreeną (rančoje esama ir modernios pasilinksminimo infrastruktūros) ir parodė kultinį filmą Žmogus nuo sniego upės.

Filmas buvo labai negeras: neįtikinantys vienaplaniai personažai kaip iš animacinių filmų, nelogiškas siužetas (mergina, tampanti savo ponį po kalnus siaučiant stormui)… tačiau dailiai nufilmuoti kalnuotoji high Victoria country ir žirgai.

Įkvėptas eilėraščio Žmogus nuo sniego upės, filmas romantizuoja australišką nacionalinį charakterį: stiprus individas akistatoje su gamta. Partnerystėje su gyvūnu (australiškasis darbinis – stock – žirgas), varinėjantis buliukus šen bei ten. Yra ir šiuolaikiškesnė šio mito versija - filmas Australia su Nicole Kidman.

Kaip ir Kidman vaidinamai Australijos herojei, man gerokai šokiravo funkcionalistinis australų požiūris į jojimą ir žirgus.

Pavyzdžiui, sutrinti kilimėliai po balnais… na kas gi tai, apsileidimas…? Pažiūrėkime į aukščiau įdėtą plakatą. Tai ne apsileidimas, o tradicija.

Stock horses ir Snowy filmas tokie svarbūs, kad šios veislės žirgai ir filmo muzika buvo pasitelkti atidarant Sydnėjaus olimpines žaidynes. Tad kilimėlius palikime ramybėje.

Bet kanopos? Rančoje praktiškai visų žirgų kanopos atrodė gerokai peraugę, išplatėję ir išsausėję. Dažno su mikro įtrūkimais. Nenuostabu, kad daugelis žirgų avi batus ar pametinėja pasagas. Čia tinka švediškas žodis – obehaglig. Nejauku. Nemalonu. Ypač žirgams.

Kita vertus, nemaža dalis žirgų Yarrabine yra išgelbėti probleminiai žirgai. Dažnas žirgas senas, dvidešimt metų atidirbęs rančoje ir dar gyvas bei besidarbuojantis.

Tad ir nežinau, kaip traktuoti tokią žirgininkystės formą. Kaip mažiau civilizuotą? Kaip neinformuotą tradiciją? Sunku pasakyti.