Sekanti diena prasidėjo gera kava ir lengvu šoku: Bruce’o nebejosiu, juo jos viena australė. Ta australė, kuri kuri visą praėjusį vakarą gyrėsi savo turėtais ir jotais bepročiais grynakraujais! Ji nuolatinė klientė ir mėgsta labiausiai Bruce. Kas jos bepročiu grynakrauju? Hahaha. Aš. Atrodo, kad blogai užpildžiau jojimo įgūdžių formą… Tiek iš mano susijojimo. Gidė tikina, kad Boxeris identiškas žirgas kaip ir Bruce. Bet aš skaičiau jau segtuve, kad Boxeris yra buvęs galopo lenktyninis žirgas ir prieš pusmetį atvykęs į rančą reabilitacijai.

Tytvai rogės, pasakytų mano močiutė, bet tarptautinis elgesio kodeksas liepia su turistinio jojimo vadovais nesiginčyti.

Šokas buvo toks, kad nėra, deja, nei Boxerio, anei nuostabių vaizdų nuo kalvų aukštybių. Kameros nesisegiau, koncentravausi ties jojimu, o ne poilsiu…Pati gidė liepė laikyti daugiau kontakto ir neleisti žirgui įsilėkti. Mano nuostata – take horses as they come. Bet tam reikia charakterio! O aš, pasirodė, ir vėl išskydau.

Išjojant iš kiemo kažkaip visi labai susigrūdo prie vartų ir susiardė raitelių eilės tvarka: gavosi taip, kad gidė ir dvi bobutės kietuolės atsidūrė toli priekyje, o kiti raiteliai susigrūdo už mergytės su poniu. Ir puiku, pagalvojau, vilksiuos sau iš lėto….

Sartasis Boxeris ne toks jau ir blogas pasirodė, tiesą sakant, net visai puikus. Stabdėsi nepaprastai paslankiai ir daug, daug responsyvesnis už Bruce. Balnas platesnis, galima kilnotis į priekį. Bet risčios kratumui aprašyti tiesiog trūksta žodžių.

Pirmiausiai, jis išverčia galvą į viršų ir užsitrumpina – pats, garbės žodis, aš juk jau išmokau keliant į risčią atiduoti pavadį ir atverti klubus (apie mistinį klubų atvėrimą kitą kartą).

Toliau. Vos pamatęs, kad žirgas priekyje pakilo į risčią, Boxeris užkuria motorą -  pats dar nerisčiuoja, bet ima urgzti, beveik griaudėti, visas įsitempia ir pradeda griausmingai šnopuoti. Nerealu. Kaip koks lamborghini. Visa laimė, kad jis labai mikliai tą kračią risčią pervesdavo į zovadą. Visi risčiuoja sau ramiai, o mes sau griaudėdami lengvai šuoliuojam. Tiesą sakant, argi ne jėga? Aš visai apsidžiaugiau. Ir vos tik matau, kad gręsia risčia, pasikeliu jį į zovadą. Zovadoje ir balne sėdisi puikiai, ir laikomės eilėje visai gerai….

Šitas žirgas jau ką gali, tai tikrai gali: laikyti pastovų tempą. Gal tai lenktyninių žirgų specifika?…

Ir tada išjojome į atvirą lauką. Ir pasukome į atvirą, akinančiai žalią pievą. Rėminamą melsvais kalnais… Apkaišiotą pavieniais eukaliptais. Grožis neišpasakytas. Priekinės trys damos kad pavarė zovada per laukus. O mes? Mes paskui mergytės ponį, kuris eina belekaip, nes tako nebėra, tiksliau, niekur nebeina, ir skabo aukštą žolę. Tarp mergytės ir manes dar keletas raitelių.

Kaip ir aš, Boxeris mato tuos tris žirgus, gražioje linija zovaduojančius žaliajame peizaže. Ir kad griaudėja, kad nori jis lėkt. Aš jį laikau. Bet ir pati noriu gražiai zovaduot ta lengvąja zovada, toj nuostabioj pakalnėj, kaip iš kokio žiedų valdovo. Vietoj to stumk trauk, grūduosi už kito žirgo uodegos, į kuria Boxeris vis mūrijasi.

Taip supykau, kad iki šiol gėda.

Tada viena gidė (jų trejos ar ketverios iš viso) prijojo ir klausia mergytės, ar nori zovaduot? Mergytė sako, kad taip. Tada gidė ėmė zovaduot šalia jos, ir visaip raginti ponį nachalą… Žirgai išsklido horizontaliai… Aš vis vairuoju Boxerį į priekyje einančio žirgo uodegą, bet ta uodega vis stabčioja, ir Boxeris vis kerta energingą zovadą ir beveik iš karto vėl stoja. Sulyg kiekvienu netikėtu trūkčiojimu man kerta per nugarą.

Nei šis nei tas, o tos trys raitelės jau stovi tolumoje prie vartų ir mūsų laukia.

Pareiškiu, kad negaliu aš laikyt šio žirgo už ponių uodegų ir pereinu į priekį.

Išjojame į žvyruotą vieškelį, lengva įkalnė. Ir, galų gale, jėga. Pasileidžiame lengva, puikia zovada. Poniai su vaikais (ir jų tėvais) palikti nugaroje, kelias stabilus, atrodo, kad tik mes keturiese čia ir jojam. Iš tiesų, manau, kad keturi – penki raiteliai yra maximumas maloniam pasijojimui laukuose. Dvylika nevienodų gebėjimų, nors ir gan drąsių raitelių… tikrai per daug.  Nuolat kažkas atsitinka – pametami vandens buteliai, botai…

Botai

Pamiršau paminėti dar vieną Boxerio privalumą – botus. Kadangi jo priekinės kanopos jautrios, jis apautas guminiais batais.

Taigi, joju per slidžią žolę lenktyninį grynakraujį, kuris nori lėkti, ir yra apautas batais. Žinau, kad esu bailė minkštakūnė, bet man nejauku ir tiek…

O jeigu jis pames batą, užlips ant jo ir paslįs?

Bet dabar botai pamiršti, tik lengva zovada vieškeliu į viršų, tada žalia kalva į viršų, ir sustojame pasigėrėti puikia panorama. Melsvi kalnai tolumoje, juodi buliukai, eukaliptų giraitės…

Tada sukame atgal, toliau josime mišku. Jojant į mišką daug vieškelio eina gan ilgom ir stačiom nuokalnėmis. Prašau gidės nerisčiuoti ir gink dieve, nezovaduoti žemyn nuokalne. Beje, centro taisyklės tai ir draudžia daryti, gidės išklauso veidais be išraiškų ir jau vėl lapnoja zovada žemyn nuo kalno. Nors užsimušk. Na, nemoku aš joti žemyn… O ką daryt. Ypač jeigu mūsų tokia ilga uodega, ir yra ilga nuokalnė ir staiga ilga įkalnė, puiki zovadai? Čia jau mano problema. Kai pirmieji grupės žirgai jau zovaduoja į įkalnę, Boxeris užsikuria, ir dumia zovada žemyn. Negaliu sakyti, kad vos nenukritau, bet buvo labai nepatogu. Bet kiti nesiskundžia.

Atsisuku ir klausiu amerikiečio raitelio, kuris joja labai jau kaubojiška maniera, susikūprinęs ir atkišęs kojas į priekį, kaip reikia sėdėti jojant nuokalne?

Pasirodo, atvirkščiai negu kad sėdima manieže. Reikia kaip tik suspausti šlaunų vidumi ir keliais. Ir tikrai, taip, suspaudus, šlaunys labai gerai įsipaišo po tais atraminiais sparneliais balno priekyje. Dar galima atkišti blauzdas ir pėdas į priekį, pasiremiant į kilpas. Ir atsilošti. Suveikė iš karto. Daug geriau negu mano mėginimas zovaduojant žemyn, dar daugiau atitraukti šlaunis ir atmesti atgal blauzdas… nenuostabu, kad jau kabėdavau kažkur ore virš gogo…

Nepaisant to, nuo šios akimirkos viskas ėjo downhill tiesiogine ir perkeltine prasme. Šitas žirgas tiesiog pranoko mano sugebėjimus, ir galbūt net labiau psichologine prasme, negu fizine. Netgi dabar, rašant, jaučiu vidinį nepasitenkinimą, ir savimi, ir visa situacija.

Zovadavome tikrai daug, miške visai neblogais poplačiais keliukais, su nuokalnėm (jau šiaip taip tvarkiaus) ir įkalnėm. Visai puiku, palyginus su jojimu pro vertikalas kliūtis – medžius – vakar. Bet pasirodė, jog zovaduojant toliau negu kokį šimtą metrų, mano jojimo lamborghini įsijaučia ir ima skusti. Tokiais labai aiškiais greičiu perjungimais. Lengva zovada – ir laiko tempa. Tada visai nesirauna besitampydamas, kaip kad paprasti žirgai mėgsta, bet tiesiog perjungia greiti… ir toliau laiko lygų tempą. Tada perjungia vėl…

Žmonės, viskas būtų gal visai smagu, jeigu gidė nepereitų iš zovados į žingsnį neįspėjusi… Nes nespėju net pagalvoti apie sulėtinimą, kaip mes jau mūrijamės apalūzei į užpakalį, kuri spiria ir sukasi kąsti, Boxeris šoka į krūmus. Kaip jau norit, mano stuburui negerai tokie dalykai. Visa laimė vėl, kad balnas puikiai įrėmina šoninius judesius, tad sėdžiu balne kaip sėdėjus, tik biški prisitrenkus nuo stabdymo.

Tai būtų dar nieko. Bet po ilgoko – nors ne tokio jau ir ilgo – prasilėkimo, Boxeris labai įsiaudrina. Urzgia visas, kaklo arterijos iššokę… O mes dar pasukom ne ten, ir visai kilometrinei eilei reikia apsisukti, taip, siaurame take, persirikiuoti… ir po zovados visi žirgai kažkaip pasiryžę aiškintis santykius, ypač kriošenos kumelės, kurios mėgina kąst kiekvienam arkliui einant pro šalį..

Kažkuriuo momentu mergytės peraugęs ponis metasi į krūmus ir dumia paraleliai tako ir akis išdegęs. Paskui sustoja, pasiekęs priekį. Klausiam mergytės, ar išsigando. Vaikas išsišiepęs, sako, ne, man tėvelis sakė, nebijoti, jeigu arkliukas ima bėgti, jis vis tiek sustos netrukus. Nuostabus vaikas.

Šis principas galioja juk ir man… bet esu žiauriai susinervinusi ir mėginu pasakyti gidėms, kad zovaduotume tik trumpesnes distancijas, o jos neklauso, sako, eik joti į galą. Koks skirtumas man, gale ar ne gale, mano žirgas jau kaip tiksinti bomba… su botais.

Nu gerai. Nujoju ieškoti prieglobsčio į galą, pas Joe.

Joe yra neapsakomai susiraukšlėjusi blondinė su žydrutėlėmis akimis ir švytinčia šypsena. Joja ji priekyje ant stambios sartos baltanosės kumelės, ir pasakoja apie gėles visokias, augalus aplinkui… taip ramiai ramiai užkalbėjo mano nervus, ir Boxeris atsipalaidavo.. žingsniuojam sau, Joe vis rikteli raiteliams priekyje, kad žingine į nuokalnę, nes jie vis varo risčia ir zovada.

Bet aš joju nusitaikius į Joe kumelės uodegą ir lyg viskas gerai. Tada išsukame į platų žvyrkelį, kuriuo priešakiniai raiteliai jau seniai nuzovadavo, ir aišku, aš visai už, kad gražiai pazovaduot su Joe.

Joe prisako laikytis už jos ir neleisti Boxeriui lenktyniauti. O pati ką? Keletas zovados šuolių ir ji staiga pasitraukia į kitą kelio pusę kairėn. Boxeriui stačiai akys atsivėrė, jaučiu visu kūnu. Neina į šoną ir viskas. Tik vos vos pralenkiam Joe, bet jį dar sulaikau, lekiam greta, jai sakau, ei, gal tu užlįsk man į priekį, ar ką, neišeina jo pastumt į šoną. O Joe sako, negaliu, mes jau per greitai jojam, turiu palaukt mergičkos – ant ponio – kuri tursnoja mums iš paskos. Boxeris tuo tarpu perjungia greitį, aš jau už kelių žirgo ilgių priekyje. Zovaduojam. Klausiu Joe, tai ką man daryt, kaip pristabdyt. Joe sako, nu, nieko jau nepadarysi, teks lėkti… Ir tuo tarpu Boxeris visai padūksta, pasitiesia į visišką galopą. Ir dar greičiau. Ir dar greičiau.

Turiu  pasakyti, kad jaučiuosi visai puikiai balne, kadangi jis platesnis galiu šiek tiek pasikelt į priekį, bet nepamirštu prispaudus blauzdas vis pasiragint. Nes jausmas, kad ant pavadžių Boxeriui jau nusišvilpt. Tai gal bent jau mano kojas jis pastebės… Ir visai gerai, skutam sau vieni puikiu plačiu keliu, į lengvą įkalnę, tiesiog tobulą. Tik sušunku, kad mes atbėgam, raiteliams susibūriavusiems kalvos viršuvėje.

Ir atbėgom. Ir sustojom. Ir parėjom namo į fermą, Boxeris visas beveik persisukęs nuo noro lėkt. Nulipau, nubalnojau arklį, ir beveik drebančiom kojom nuėjau nusiprausti to bjauraus SPF šešiasdiešimt kremo nuo veido.

Pareiškiau, kad po pietų nebejosiu, nors buvo suplanuotas dar vienas turas. Ir ne tik dėl to, kad būčiau vargiai spėjusi į traukinį. Bet labiau dėl to – gėda pelėda – kad labiau norėjau nusidušinti, išgerti taurę vyno ir parelaksuoti. Užuot grūdusis eilėje tarp žirgų uodegų ir nosių po eukaliptų mišką.

P.S. Bet bent jau ryte sudalyvavau žirgų varyme iš miško. Jie ėjo taip lėėėtai… pasiganydami… bet ir nenuklysdami. Na kaip kokie trejetukininkai, truputį padėję, bet nechuliganai.

P.P.S. Ir nunešiui Boxeriui dovanų obuolį iš šaldytuvo. Obuoliai Australijoje laikomi šaldytuvuose, ir yra labai nublizginti, dideli, kieti ir šalti. Žmonių maistui tad nelabai tinkantys.