Pagal programą, aštuntą ryto einame parginti žirgų iš miško. Tai ir sukiojuosi su garuojančiu puodeliu kavos rankoje. Nė dūšios. Tik čiauška nematomi egzotiški paukščiai medžiuose ir šmirinėja koliai. Atsisėdu terasoje su australišku daily telegraph numeriu ir matau – išdžiūvusia upės vaga ir laukais pareina žirgai… Gražu.

Vienas po kito raiteliai renkasi valgomajame, visi pasipuošę pusryčiams jojimo bridžais ir blauzdinėmis. Kokia jėga! Sue pagamina angliškus pusryčius – bekonas, dešrelės, pomidorai – su šviežutėliais kiaušiniais, kuriuos vakar rinkome su Joe. Daug stiprios puikios kavos – australų standartai kavai prilygsta austriškiems and itališkiems. Po pusryčių dar kartą apsipurškiu nuo vabzdžių, pasimatuoju šalmą (baltas!! juk stiprioj saulėkaitoje juodas įkaistų. Kaip stilinga, labai norėčiau ir Europoje balto šalmo).

Ant žemės tarp sudžiūvusių eukaliptų lapų raitosi kanopų nuopjovos, o žygio vedlės balnoja žirgus. Visi žirgai šiltakraujų tipo, keletas apalūzų, keletas ponių. Yarrabinas turi apie trisdešimt kanopinių, balnojami 12.  Balnojamieji žirgai atskirti į didelį aptvarą, tačiau tie, kurie dar nepabalnoti, vaikščioja sau laisvi. Visi daugmaž snūduriuoja sau. Tokia banda šiltakraujų, ir jokių kivirčų, niojimosi…, vėliau pastebėjau, kad seniausios suklypusios kumelės yra tikrai vadės: mano stotingas australiškas jojamasis (australian stock horse) nors užmušk, neis aplenkti kaulėtos apalūzos Pixie. Tad pabalnotieji sau snūduriuoja, pavadžiai tiesiog užmesti ant kablių.

Kalbinu žirgus ir spėlioju, ir kas jos šiuo išvaizdžiu stambiu arkliu… intuicija kužda, kad tikriausiai aš… Suskamba varpas: laikas šokti į balną.

Mano žirgas yra ir yra šitas stambuolis Bruce, raudonai auksinis juodakojis ir juodakartis didžiūnas. Saulėkaitoje bėriai plieskia raudoniu it prisirpę žvilgantys apelsinai. Labai dailu. Kaip maniau, taip ir gavosi – joju bemaž didžiausią žirgą, nes kiti raiteliai žemesnio ūgio… bet tiesą sakant, daugumą žirgų labai nemaži. Na, ne konkūriniai gigantai, bet ir ne vidutiniokai… Regis, australai nesismulkina ir čia. (vėliau kolegė prasitarė, kad šeimininkai perka vis daugiau didelių žirgų, nes žmonės storėja ir atkeliauja vis daugiau aptukusių klientų. Į ką atitariau, kad ūgis yra ne viskas, ir kad trumpa stipri nugara yra svarbiau, negu žirgo ūgis. Kas, pasirodė, jiems buvo naujiena…)

Pasilipus ant akmens užsėdu and Bruce, balnas įdomus. Gana gilus, bet gana trumpas, su užtvirtinimais priekyje. Pavadys kilometro ilgumo. Bruce gerai vairuojasi, bet nelabai noriai stabdosi – ši tendencija ir išliks viso turo metu. Kol visi sulipa ant žirgų, tenka prasėdėt balne apie penkioliką minučių…

Smagu. Jojikai gerai nusiteikę, mažosios mergičkos sėdi išsišiepę ant peraugusių ponių (tikrai, kažkoks žirgo ūgio kultas). Gidė klausia vienos motinos, ar jos septynmetė tikrai susitvarkys su savo poniu, mama sako, taip, be abejo, ji jau keturis kartus jojusi. Čia patariu sulaikyti šypseną – australų vaikai, ne taip kaip aš, ne iš kelmo spirti. Baisiai miela blondinė britė atsisuka balne ir klausia tos mergytės: ar prisimeni, ką tau mama šįryt sakė? Mergytė, ne. Kulnai žemyn. Ir viskas. Jojam lauk pro vartus.

Pirmoji gidė ant balto ponio (kuris, vėliau pastebėjau, varant žirgus namo irgi visada eina pirmas), tada dvi pagyvenusios damos, viena ant perkarusios senos juodbėros kumelės, kita – ant ne mažiau senos išprotėjusios apalūzės. Jų arkliai nedideli ir labai sukriošę, ir, kaip paaiškės, labai echidni. Bobutės užsiprašė tų arklių, nes jie ramūs ir nedideli. Gal. Bet taipogi tos dvi kumelės spardo ir kandžioja kitus arklius ir vis baidosi į šonus.

Tiesą sakant, visą laiką mane kankino mintis, kad tie, ir kai kurie kiti, arkliai tiesiog neturėtų būt jojami. Stuburai išsišovę – taip, kumelėms prikloja po keletą kilimėlių po balnu, ir jos jojamos tikrai miniatiūrinių ir labai patyrusių damų, bet vis tiek… Viena kumelė įdomiai velka užkirsdama užpakalines kanopas, pradėjus eiti. Paskui pradeda eiti normaliai. Pastebėjau ir keletą kitų žirgų taip darant. Kas tai per velniava?… Kai kurie kiti žirgai nepasižymi nugaros raumenimis, nors kiti atrodo visai apsiraumenavę. Laimei, Bruce‘as buvo vienas iš raumeningesnių.

Upės vaga jojame į mišką. Pirmas pasijojimas, pusantros valandos easy going, susipažinti su apylinkėmis ir žirgais. Stipriai šilta, bet ne per karšta, apie plius trisdešimt, bet miške lengvas pavėsis ir tarpais papučia gaivus vėjelis. Sidabriniuose eukaliptuose ryškiai raudonos ir mėlynos papūgos.

Jojame viena linija, aš ketvirta nuo priekio.  Takas kartais platus, kartais siaurutėlis, vos įsipaišai tarp baltų medžių kamienų. Miškas kvepia, lengvu eukaliptų ir nenuspėjamais kitais prieskoniniais kvapais.

Kengūros

Egle (kažkaip visi labai greitai išmoko mano vardą), kengūros four o‘clock kairėje. Egle, kengūros nine o‘clock dešinėje. Vos tik kas nors pamato kengūrą, aš, garbi europietė, iš karto esu informuojama. Ir tikrai, kengūros ir dešinėje, ir kairėje.. jos absoliučiai nerealios. Kai kurios didelės, atrodo, beveik ponio dydžio, kitos mažytės jauniklės. Tokios gražios, pusiau it stirnos, pusiau šunys… staiga išnyra ir žiūri į mus didelėmis akimis tarp tų baltų kamienų ir krūmynų. Paskui guminiais šuoliais išnyksta tankmėje. Visiškai be garso. Australai sako, kengūras gali tik pamatyti, jų niekada neišgirsi. Nepaprasta, kad tokiam šabakštyne, padengtame storu kilimu sudžiūvusių lapų, tokių gabaritų gyvūnai gali judėti taip greitai ir be garso… it vilkolakiai…

 Gyvatės

Darbo kolega Sydnėjuje sako, ir rimtai, labai tikiuosi, kad tu niekada nepamatysi gyvatės. Mat pareiškiau norą išvysti vieną tų mirtinai nuodingų padarų natūralioje aplinkoje. Visada galvojau, kad paralyžius išvydus kobrą ar kokį nuodingą gyvį yra filmų išmislas…

Jojame siauru taku, ir gidės baltasis ponis staiga stoja it įkaltas. Prunkščia, įsitempęs kaip styga, ir nei iš vietos. Vadovė puola jį kulti blauzdomis, ponis eina atbulas. Staiga vadovė aprimsta ir sako, tikiuosi, kad tai, ką aš matau, nėra gyvatė. Pagyvenusi ponia ant Pixie priduria, aha, taip, taip, gyvatė, ką tik pasitraukė į lapus dešinėje. Ruda. Ištempiu kaklą, lyg ir matau kažką judant lapuose. Jausmas ne iš geriausių. Na, ir ką mes darome. Ogi sukame į kairę ir lanku apjojame gyvatę – taip, teisingai, besibraudami per krūmus ir lapus, be jokio tako. Aš tik viliuosi, kad gyvatės yra teritorinės ir kad neužlipsim ant kokio kito gyvio… Toks jojimas, tiesą sakant, lyg skrendant per kliūtį, atiduoti tiesiog visą pasitikėjimą žirgui. Akivaizdu, kad eidamos pėsčiomis būtume gal net ir užlipę ant rudosios gyvatės. Dviejų metrų ilgio. Vienos nuodingiausių gyvačių planetoje. Visai neįspūdinga ir neįdomu, o paprasčiausiai baisu. Tiesiog šalčiu krečiantis siaubas.

Man gaila, kad baltasis ponis buvo apkultas blauzdomis savo durnelės raitelės. Ir kyla klausimas, kiek patyrusios mūsų vedlės? Jeigu jos nesitiki situacijos, kur žirgas gali pastebėti ir įspėti apie pavojų? Ar tai reiškia, jog šiose apylinkėse gyvatės retai pasirodo?.. ar… geriau paliksiu tai tarp eilučių. O gal tai australų kietumas.

Balnas

Balnas labai įdomus. Jojant nuokalne žemyn labai gerai kompensuoja aukštyn ir žemyn metančią jėgą. Bet risčiuojant keistoka – norint kilnotis, tie priekiniai sutvirtinimai neleidžia iškilti iš balno į priekį. Gal ir gerai, nes turių įprotį per aukštai iššokti. Kita vertus, sekančią dieną jojau kitu žirgu su gerokai platesniu balnu – platesniu į priekį, ne į šonus, ir jame buo pakankamai vietos kilnojimuisi. Zovaduojant balnas tiesiog puikus, nes pats savaime įsodina. Kilpos stumia kojas į priekį, vietiniai sėdi kaubojiška poza, atkišę kojas į priekį. Gal ir man reikėjo pamėginti, bet stengiausi nesugadinti Beccos pasiekimų, ir vis mėginau atverti klubus ir atmesti atgal blauzdas (Pasirodo, visai netinkanti sėdėsena  risčiuojant ar zovaduojant nuokalnėn).

Bruce risčia visai neprasta, gan aukštai metanti iš balno, kietoka, bet po truputį įsipratinau. Zovada užtat nepaprastai krati. Nors ir viena ranka įsikibus į karčius įtraukdavau save į balną, bet, tiesą sakant, tik tie priekiniai sparnai prilaikė, kad neišlėkčiau į orą. O pasikelti kilpose kažkaip nelabai gaunasi dėl pačio balno formos. Šioje nuotraukoje balnas sintetinis, manieji buvo odiniai. Tie priekiniai sparneliai irgi buvo įvairių dydžių.

Parisčiavome tarp baltakamienių eukaliptų, nedideles atkarpėles pazovadavome (kartais irgi siaurais takais tarp eukaliptų, kurie gal ir geri vedlės poniui, bet aš vos įsipaišiau tarp medžių su savo stotingu stock horse). Ir pabaigai prazovadavom žalioje laukymėje. Buvo šaunu.  Bet ne egzaltuota. Kažkaip visko per daug, kengūrų, gyvačių, raitelių vienoje linijoje… žirgas labai nors ir pajojamas, bet labai kietas. Mano gebėjimas joti aiškiai tiesiog nepakankamas, kad atsipalaiduočiau ir tiesiog mėgaučiaus……

Grįžus žirgus priparkavome aikštelėje, atlaisvinome pavaržas. Taip, dabar jie stovės pabalnoti dvi valandas saulėkaitoje, virš plius trisdešimt, kol mes pietausim, valgysim skaniuosius Sue pyragus, gersim kavą terasoje, o tada vėl ropšimės atgal į balnus. Žiauroka, ar ne? Bet šitie žirgai yra tikrai visiški budistai. Užmeti tiesiog pavadį ant kabliuko, ir jie sau stovi ir snaudžia. Pasirūpinau, kad Bruce būtų pastatytas pavėsyje, visai atpalaidavau balną. Beje, nuvedžiau žirgą prie vandens balėjos, bet jis visai nenorėjo gerti… Dar vienas bruožas – net po pusantros valandos žygio plius trisdešimt karštyje šie žirgai būna vos vos sušilę po balnu. Išskyrus, aišku, Boxerį, bet tai sekanti istorija.

Po pietų jojame kita trasa, bet vėlgi pro mišką. Oras įkaitęs, tačiau eukaliptai meta taip reikalingą šešėlį. Risčioje daugiau sėdėjau negu kilnojausi, buvo daug patogiau tame siaurame – o gal geriau rašyti, trumpame, balne. Zovadoje laikiausi (bet ne keliais) sukandus dantis. O risčiuojant į nuokalnę tiesiog atsilošdavau ir balnas darė savo darbą, buvo visai smagu ir gan minkšta. Labai džiaugiausi, kad su Bruce visai gerai susijojome.  Sekanį kartą tereikės zovaduoti laisvesniais pavadžiais, šie žirgai nemėgsta kontakto, Bruce net atsisukdavo, mėginant pasitrumpint pavadį prieš zovadą.

Ir vis tiek manau, kad Bruce žingsnis buvo vienas kiečiausių ever. Labai gali būti, kad tiesiog atpratau nuo pasijodinėjimų laukuose, kada žirgai tvirčiau stato kojas. Kita vertus, pastaraisiais mėnesiais, apie kuriuos gal prisiruošiu parašyt, jojau gyvą velnią gan kračių žirgų. Mano trenerė ir pripažindavo, kad jie buvo kratūs. Dabar pasiskundžiau gidei, kad Bruce’o zovada nerealiai krati, o ji žiūri į mane kaip iš mėnulio iškritusią…ekh, matyt nėra čia minkštesnių žirgų…

Kaip bebūtų, bet kita diena turėtų būti geresnė. Su ta mintimi grįžau į labiau priimtiną stichiją negu gyvačių knibždantys krūmai – vakarėjanti saulė terasoje, butelis gero raudono, ir teliko laukti kol Sue pagamins vakarienę ir ims juoktis kukabara. Žirgai ta pačia išdžiūvusia vaga grįžo nakčiai į mišką.