Paimkime, pavyzdžiui, vidutiniško dydžio, nei mažą, nei didelę Europos šalį, kad ir Rumunija. Iškirpkime ją ir įklijuokime, na, kažkur Ramiajame vandenyne.

Klausimas, ką gavome?

Atsakymas, Australiją.

Egzotiškiausias Australijos bruožas yra netikėtai mažas gyventojų skaičius: kaip ir Rumunijos, tik ca 22 milijonai.

Australija yra mažesnė už Prancūziją, Ispaniją… ir net Lenkiją.

Ir vis dėlto, Terra Australia yra magiškas pasaulis pats savyje.

Velniškai toli, velniškai izoliuotas, pasaulis, kur žmonės nepraradę stipraus savo kaip biologinės rūšies pojūčio.

Kaip ir tolimojoje šiaurėje, australas visada iš visos širdies padės nepažįstamajam.

Tai gamtos nulemtas žmonių egzistencinis solidarumas: gamta pribloškianti, nuostabi, ir drauge nesugyvenama, mirtinai pavojinga.

Vieną akimirką ant tavo staliuko gatvės kavinėje nusileidžia margaspalvė papūgą, kitu momentu skersai tavo tako guli rudoji gyvatė.

Brangus kiekvienas vandens lašas – net ir lietingoje vakarų dalyje, New South Wales, daugelis namų naudoją filtruotą lietaus vandenį.

Kiekvienas žingsnis, nužengus nuo šaligatvio, yra atsargus – miške privalu trepsėti, spardyti lapus, akmenis ir kelti triukšmą, idant pasitrauktų nuodingosios gyvatės. Kurios yra visur, tai toks savaime suprantamas gyvenimo faktas, kad netgi turistų bukletai apie tai neužsimena.

Kiekviena smaragdo žalumo Tasmanijos jūros banga gali atnešti ryklį, pasibaisėtiną nuodingą aštuonkojį ar medūzą.

Bet griežčiausia yra saulė, negailestinga baltai odai.

Žmonės yra kieto būdo, jų oda nudegusi, išvagota giliom raukšlėmis, pasidengusi pigmentinių dėmių palimpsestu. Oda, atrodo, netgi atsiknojusi nuo raumenų, it skara gaubianti kūnus.

Kiekviena akistata su veidrodžiu aiškiai byloja kad Šiaurės europiečiams čia ne vieta. Ir taškas. Terra Australijai mes esame svetimkūniai.