www.hermes.com
… rytas už vakarą šviesesnis.
Jeigu nėra informacijos apie rinką – tai reiškia, kad šios rinkos funkcionavimui vieša informacija nėra būtina. Ta informacija gali būt, pvz, labai privačiai nutekinama į tam tikrus kanalus, taip laikosi juodosios rinkos.
Betgi jojimo mokyklos – kokia jau ten juodoji rinka… Tikrai, kad ne.
Tokiu atveju, galbūt informacijos trūkumas signalizuoja, kad gero trenerio profesija nesudaro gyvybingos rinkos iš viso.
Galbūt, labiau apsimoka treniruoti arklį ir jį parduoti su gražiu pelnu.
Tikriausiai, ir smagiau, ir įdomiau, ir pelningiau – negu treniruoti bobutes.
Matyt, tos geros trenerių rinkos tiesiog nėra. Todėl nėra ir informacijos apie ją.
12 comments
Comments feed for this article
vasario 21, 2011 at 2:05 pm
Styga
Arba tu geru gali but tiek mazai, kad jie ir taip nespeja. Tai kam jiem dar reklamuotis. Geriausia reklama – patenkintu klientu atsiliepimai..
vasario 21, 2011 at 3:00 pm
eglerind
Taip, taip ir yra, paklausa viršyja pasiūlą. Įdomu, kodėl pasiūla nereaguoja į paklausą…
vasario 22, 2011 at 7:54 am
DoDo
Gal dėl tokių priežasčių: a. geras treneris nepasigamina per trumpą laiką, reiškia, į paklausą bus įmanoma sureaguoti tik po kokio dešimtmečio. b. nėra realios paklausos (ta prasme, kad žmonės “iš bėdos” lengvai pasitenkina ir prastesniais treneriais, jei jie yra arčiau, pigiau ir patogiau pasiekiami).
vasario 22, 2011 at 9:48 am
eglerind
Tai vat, DoDo, man irgi taip atrodo. Būtų įdomu sužinoti, kokią žirgų savininkų – raitelių mėgėjų dal sudaro ne itin didelių pajamų žmonės. Įtariu, kad gal visai nemažą. Tad gal geras treneris daugumai yra neprieinama prabanga – turint omeny kad jau vien žirgas kiek sudaro išlaidų.
O kita vertus, gal dauguma raitelių nežino iš viso, kad yra geras treneris. Tai gal ir nėra ta paklausa todėl tokia didelė.
Pvz, Anglijoje dažniausiai maistas restoranuose yra visai ne koks, kadangi dauguma liumpenų vartotojų yra įpratę valgyti š… namuose, ir jiems ir taip gerai, kaip yra.
vasario 22, 2011 at 9:14 pm
Asta
Beskaitydama DoDo komentarą apie Portugaliją po praeitu įrašu prisiminiau Giedrės iš Daumilų (ir Portugalijos tuo pačiu) straipsnį, kad renkantis jojimo mokytoją, reikia susirast tokius žmones, kurie labai gerai daro tai, ko siekiama jojime, pvz., jei reikia rozečių, tai nuolatinius prizininkus ir pan. Galvoju, gal ir Švedijoj suveiktų ši sistema..? Atradus žmogų, kurio jojimo stilius patinka, eit ir klaust, gal patartų/patreniruotų..? Nežinau, gal ir nelabai veiktų, bet idėja.
vasario 24, 2011 at 7:59 am
eglerind
Asta, taip, be abejo, apie tai čia ir kalba juk!
kad informacija plinta tik privačiais kanalais per pažįstamų ratus.
Nėra jokio PR, jokio marketingo – žodžiu, nėra nuasmenintų info skleidmo kanalų….
o ką daryt jeigu visi pažįstami jodinėja mc-donaldinėse jojimo mokyklose serpentinais …?
Sunku to get out of blogos kokybės loop. Toks jau tas socialinis mechanizmas
vasario 24, 2011 at 9:55 am
DoDo
Neįsivaizduoju, kaip būtų įmanoma nuasmeninti trenerių reitingavimą… (na, išskyrus pagal sportinius rezultatus, bet čia ne tas atvejis). Nes “geras treneris” – labai realiatyvu. Man – geras, kitam – blogas ir atvirkščiai. Aš irgi siūlyčiau dairytis raitelio, o ne trenerio jojimo mokykloje. Bent Lietuvoje yra raitelių, kurie prisidūrimui prie nuosavo žirgo išlaikymo siūlo treniruotas arba jojimą su priežiūra kaip co-rideriui.
O dėl piaro, tai “mc-donaldinės” jojimo mokyklos tą meną būna geriausiai įvaldžiusios…
vasario 24, 2011 at 10:15 am
eglerind
aha, DoDo, irgi tiesa. ‘Nuasmeninta’ turiu omeny patį informacijos perdavimą – už ir prieš diskusijas skaitmeninėj ir popierinėj spaudoj, etc.
Aišku, kad gerumas yra sąlyginis…
Galbūt tokia situacija yra dėl jojimo specifikos – labai jau kompleksiška sporto šaka. Beveik kaip formulė 1. Reikia ir geros mašinos, ir trenerio, ir treniravimosi vietos….
Macdonaldų PR-as, aišku, geras. Visi jų treneriai baigę spec.kursus, žirgai “labai linksmi”, “nuolat papildomai apmokomi”, dirba “tik tris-keturias valandas per dieną” ir dar ant viršaus galima tokį linksmą darbštų žirgą pasilizinguot.
vasario 24, 2011 at 1:35 pm
DoDo
O man rodos, kad kartais iš jojimo mokslo bereikalingai daroma aukštoji matematika…:) Ypač pradiniame etape. Gražūs ilgakojai žirgai itin nepatogiais, kračiais ar šiaip iš balno metančiais aliūrais ir nuolatinis galvosūkių sprendimas, kaip atpalaiduoti, išlaikyti galvą, išlenkti, pakelti, nuleisti, išsiraginti, susistabdyti ir t.t.t.t…. Kol raiteliui galutinai susisuka galva…
Gal jau geriau koks pusiau darbinukas, minkštas kaip sofutė, ir stabilus kaip traukinys ant bėgių? Jei jau nėra po ranka kokio turbo luzitano:)
Mokytis juk turi būti malonu.
vasario 24, 2011 at 2:00 pm
eglerind
šimtu procentų sutinku, todėl ir jodinėjau pradžioj ant islandukų
nors pagal ūgį būtų geriau koks brabantas, aišku
vasario 26, 2011 at 7:38 pm
Asta
Na aš irgi ne pažįstamus omeny turėjau. Suprantu situaciją daugmaž, manau, daugelis yra panašiose vėžėse. Turėjau omeny, kad, pavyzdžiui, per išjodinėjimo varžybas (suprantu, kad ne varžybom jojate, bet juk yra tikimybė, kad gali patikt kažkieno jojimo stilius) pamatot raitelį, kurio jojimas patinka ir eit klaust, pas ką mokosi, gal treniruoja, etc.
vasario 27, 2011 at 8:55 pm
eglerind
aha, čia geras patarimas. Galbūt tikrai vertėtų pamėginti.