Pamiršau papasakoti, kodėl Bev iš tiesų permetė mane į Beccos rankas.

O viskas buvo taip. Vieną rytą Bev skubrina per kiemą ir iš po kaubojiškos skrybėlės atsako į mano good morning: “ne toks jau good mano morning, reikėjo iš levadų parvesti kūdikius, o jie laukinukai ir nieko nesupranta, numindė mano kojas iki mėlynumo. Šiandien tave treniruos Becca”.

Kūdikiai??? Laukinukai ?…

wild babies?

Po treniruotės prie grūminimo sienos randu pririštą mažulytį pasišiaušusį kumeliuką. Tokia labai maloni pagyvenus moteriškė, su kuria vis paplepam, jį glosto ir iš rankų maitina šienu. Ir sako: “Tai Bev grįžo iš šopingo, nusipirko penkis arklius.”

Tie penki arkliai besą New Forest poniukai, vyriausiam gal keturi mėnesiai, likusieji – trejų. Pradžioj juos paleido į levadą, bet jie ryškiai šoke, visko bijo, neėda. Netvarka. Tad teko sugaudyt (su vargais) ir visi penki kumeliukai dabar gyvena arba vienam boxe, arba, kai geras oras, apvaliam aptvare. Arba stovi pririšti šen bei ten arklidėse ir žiūri išsigandusiomis akimis.

Tie nuolat po kojomis besipainiojantys kumeliukai pavertė šias gan kabakoviškas (apie tai kitą kartą) arklides į totalų chaosą.

Iš kurgi tas kumeliukų, ir dar tokių jaunų šoping spreejus….

Pasirodo, kad yra toks New Forest ponių augintojas, kuris priveisia tų kumeliukų jūras marias. Kasmet. Tie, kurie gaunasi ypač geri, nuperka žmonės vaikams už gerą kainą. O tie, kurių nenuperka, pakraunami į fūras ir išvežami į Prancūziją mėsai. Bet prieš tai surengiamas toks geranoriškas aukcionas kuriame kumeliuką galima nusipirkti po dešimt svarų…..

kažkur, kažkaip trūksta ekononiminės logikos.