Vasara eina į pabaigą, tas pats rugsėjis, kitas kraštas. Pernai tokiu metu bėgdavau viduramžiško kaimuko gatvelėmis, baigiančios žydėti rožės, aptvertose laukymėse avys ir žirgai. Prince seka INXS, ir gatvė pereina į žvyrkelį, žvyrkelis į takelį, kuris glaudžíasi prie lauko kraštą rėminančios gyvatvorės. Bėgant iš žolės purpsi žvirbliai ir strazdai. Gyvatvorė čirška pritvinkusi gyvo velnio paukščių giesmininkų. Sirpsta gervuogės. Negerai gal, bet nubėgus pusę trasos vis nusibraukdavau saują juodų saldžių uogų. Anglija.

Skirtumas nuo praeito rudens toks, kad dabar jau galiu švilpauti. Visą vasarą mokiausi. Vakarais bevaikščiojant romantiškuose saulėlydžiuose pūkšdavau ir pliurpdavau non stop…….. O ką daryti, kad tas švilpimas kažkodėl yra pats geriausias žirgo stabdis. O aš švilpti niekada nesugebėjau…..

Tiesą sakant, švilpti mane įkvėpė vienoje šventėje sutikta septyniasdešimt dvejų metų krikštamotė. Liauną taliją apsigobusi elegantiška suknele, vis dar supama it ugnis degančių plaukų bangos, teta stebėjo jaunimą ir (o siaube) mano tėtį žaidžiančius tinklinį (tėtis pamiršęs, kad jam gerokai virš šešiasdešimt šokinėjo į orą ir atmušinėjo kamuolį krisdamas įvairiais kampais į smėlį) ir šūktelėjo, taigi reikia palaikyti komandą. Ir sušvilpė taip, kad pušų viršūnės linko.

Velnias, kaip aš užsinorėjau švilpti. Tie, kas nemoka švilpti (o gal tai tik aš?), puikiai žino, koks žeminantis dalykas yra pūkšti ir blerbti lūpomis, kai kiti be jokiu pastangų švilpiniuoja. Ir blogiausia, kad atrodo, jog niekas negali žmoniškai paaiškinti, iš ko susideda tas švilpimas.

Na ką gi, rezultatas – jau galiu švilptelėti. Pasirodo, kad reikia siaubingai sukietinti ir įtempti lūpas įtraukiant jas vidun. Na, kodėl gi niekas negalėjo man to iš karto pasakyt?… iki pušis lenkiančio švilpimo man dar toli, bet sėdint ant į krūmus nešančios kumelės jau galėjau švilptelėti. Ir rezultatas: kumelė stojo it įbesta. Vat.

Bet kol kas rugsėjis sirpsta šiame vakarinės Švedijos krašte juodais erškėtrožių vaisiais. Kas čia dabar, gotų barokas, persimetęs į sodininkystę?…..

O aš tuo tarpu pasiilgau rausvų Lietuvos sutemų, ūkais kylančių iš miško.