Turiu vieną bičiulę, kuri turi telefoną, mašiną, ir žinių. kur ir kaip užsakyti arklius pasijoti miškais prie Kauno. Tokiu būdu, pasitelkusi socialines, bevieles ir mechanines vidinio degimo technologijas, gavau progą pasinaudoti ekvestrinio turizmo galimybėmis Lietuvoje. Kur visa tai buvo – man vis dar paslaptis, nes visą kelią plepėjome kaip išprotėję. Gal tai buvo Dievogala? O gal ne… Kažkur už HES’o ir pakeliui matėsi ženklai, rodantys Žiegždrių link. Anyway.

Anyway! Rezultatą galiu išduoti iš karto – arkliai toje vietoje yra tikri dievai. 

Dievais rūpinasi pribloškianti fėja Neringa. Stora kasa siekia jos kelius, nukirpti džinsai, raudonos kojinės ir dr Martins tipo bootsai. Be balno ant širmos žemaitukės šitas elfas rodė mums kelią i Narnijos pasaulį.

Sekėme jos brydę žaliuose asiūklių voratinkliuose maumedžių giraitėje. Slegiančiame karštyje vairavome tarp tankiai suaugusių pušelių. Smagiai risčiavom ir zovadavom vaiskiai žaliame lapuočių miške. Ypač gerai užjojom per lapynus į statoką šlaitą, kai viskas, ką matai, yra žirgelio karčiai ir juos šluojančios šakos, tikra meditacija šuoliuojant įkalne, kada negali žiūrėti į priekį (mat gautum iš šakos į akį), ir tik varai nežinia kur, tavo kūnas seka žirgo/dievo kūną posūkiuose. Jės.

Tai va, miškas buvo labai geras, ir įvairus, kupinas paįvairinimų, kaip kad bobulės su Maximos maišeliais renkančios grybus.

O dievai buvo dvi kumelės, sartas tankas Lietuvo sunkioji Sruoga ir palva juodakartė žemaitukė, kurios vardo nepamenu.

Iš pradžių sėdau ant sunkiosios deivės, kuri vairavosi tiesiog įstabiai, bet dar įstabiau gyliavo, mat saulės atokaitoje ant jos sėdo ir geluonis leido spiečiai gylių ir bimbalų. Tai va, pirmą kartą pajutau, kas yra ožiukas. Išjojus į mišką gavau visą serija šiaip jau visai smagių ožiukų, kurie sutrikdė mane psichologiškai (ne fiziškai, nes Sruoga yra tokia sofa, kad jai metant ožį atrodė, kad kažkas mane muša su pagalve). Bet kadangi aš dievus gerbiu, ir apskritai esu baugšti, ypač po ilgos pertraukos nejojimo, o mano patrakėlė visas technologijas įvaldžiusi bičiulė joja beveik kiekvieną mielą dieną, apsikeitėme dievais ir aš sėdau ant palvosios žemaitukės. Kuri buvo praktiškai identiška tipiškam islandiškam poniui.

(Va, pasiteisinau, kodėl pridėjau į kelnes.)

Palvasis dievas negyliavo, valdėsi tobulai, gazavo, kada tik reikėjo, nelupo pavadžių iš rankų, ir kartais mažiau lygiame takelyje įsimesdavo tokią fainą aukštai metančią risčią, kad atrodė, jog joju normalaus dydžio žirgu.

O visų svarbiausia, kad visą laiką plepėjom ir žvengėm ir bajeravom ir streso buvo nulis. Nulis! Žirgai klusnūs, jaukūs ir patogūs ir jaučiausi saugi lyg ant kokio dviračio! Visai kaip prieš keletą savaičių Haringėje. Geriau, negu Haringėje, nes nors ir buvo labai karštą, žirgai entuziastingai veržėsi į priekį elastingais, neapsakomo patogumo aliūrais.

Labiausiai pramušė, kad prieš zovaduojant nei vienas drugelis pilve nevirptelėjo. Ė, galbūt Cezaris mane užkodavo prieš zovados baimę QdaM….?

Štai ji, palvoji Perkūno dukra:

Paaiškinimas: jeigu lusitanai vadinami “vėjo sūnumis”, tai kodėl nepraminus žemaitukių kumelių Perkūno dukromis…?

Ir, Haringėje vasarą visada išpurkšdavome islandukus (ir save) kažkokiu purškalu nuo vabzdžių, kuris labai efektyviai veikė. Būtų pravertęs ir Panemunėje, bo vis dar socialiai nepatogiose situacijose jaučiu nora kąsytis ir kąąąsytis, ypač čiurnas.