Nežinau, kas yra geresnio negu grįžti prie senų gerų rutinų po gerokos laiko pertraukos. Bet tam reikia, kad rutinos būtų savo vietoje ir gerai suinstaliuotos: transporto sistema veiktų pagal tą patį grafiką kaip ir pernai, raktai nuo buto vis dar atitiktų spyną ir virtuvės spintelėje lauktų skardinė nešviežios, bet savos kavos, draugų telefonų numeriai nepasikeitę ir jojimo trenerė netikėtai šmėkštelėtų tarp šokančių svečių vėlyvame vakarėlyje. Na, ir dar būtų neblogai, jeigu banko sąskaitoje būtų kažkiek pinigų, ypač šiais laikais.

Kadangi visi elementai vietoje, netgi ir dviratis stovi sau apdulkėjęs cykel kammaren, antradienio vakarą sėdžiu “naujoje senoje” Anitos mašinoje ir, lyg nebūtų buvus metų pertraukos, riedame Haringės link.

Haringėje daugelis islandukų pasikeitę, bet aš gaunu maištūną briedžiabarzdį Ask. Mano senasis favoritas. Ask, pasirodo, per pastaruosius metus užsimetė svorio ir pakeitė savo požiūrį į grūminimą. Galvos šukuoti, aišku, jis neduos, bet visas kitas šukavimo, krapštymo, termometro į užpakalį kišimo procedūras barzdukas maloningai leido man atlikti.

Ant kaklo užmetėm šniūrelį, op į balną, ir jojame treniruotis kaip perjoti Nynashamnvagen, kitaip tariant, greitkelį. Beje, neregėta negirdėta – teko įsivilkti į padidinto matomumo liemenes. Atrodo, kad ir Haringeje britiška nelaimių prevencijos obsesija pradeda įsigalėti. Sekantis žingsnis tikriausiai bus kaip Cotswolduose, privalomos apsauginės liemenės visais gyvenimo atvejais, net einant užkaisti vandens arbatai.

Bet kaip smagu mūvėti savo šalmą! Prasitarsiu, niekaip nesuprantu, kodėl Švedijoje galima nusipirkti puikiausią, visai dailų šalmą už maždaug 60 eurų, kai tuo tarpų Anglijoje pigiausias šalmas kainuoja minimum 80 svarų. Galbūt, kadangi Anglijoje jodinėja tik turtingieji, tai jiems nesvarbios tos kainos….

Kaip visada Haringėje – jojimas miške yra kaip teleportacija į Ronja-plėšiko duktė. Samanos, pušys, uolos ir disneylendiška vasaros vakaro šviesa. Miškas tas pats, bet mažos mažytės detalės vis kitos.

Šį kartą, pavyzdžiui, teko įrisčiuoti į uolą. Žiūrim į tą poros metrų statumo uolą, gan nuolaidžią, bet hej, akmuo. Trenerė sako – svarbiausia, nežingsniuoti, nes arklys nuslys. Zovaduoti nebūtina, geriausia tolt ar risčia. Hm. Tai paragini pirmyn, ir ritmingai kaukšt kaukšt įkabliuojam į uolą, berods be jokių pastangų. Pora sekundžių, ir jau viršuje.

Paskui jojome siaurutėliais takais, kurie iš tikrųjų buvo susiraizgiųsių šaknų pynė. Paskui lipome per nuvirtusį šakotą medį. Ir islandukai eina nedvejodami, visiškai kaip tankai. Trenerė sako, jie negalvoja apie tuos akmenis, šaknis, šakas, ir nesiparina dėl jų. Tiesiog pereina per juos ir tiek. Visiškai nerealu. Visiškai nereali vaikščiojimo miške mašina. Ir vėl galvoju, arkliai gi iš tikrųjų buvo mūsų civilizacijos variklis! Ir gal netgi tebėra, mat tokiais miško takeliais nei motociklu, nei dviračiu nepravažiuosi… O čia tiesiog sau sėdi šiltai ir patogiai, ir tik žiūri, kaip negavus eglišake į dantis.

Beje, apie eglišakes. Pasirodo, yra tokia teorija, kuri paaiškina, kodėl arkliai instinktyviai mėgina eiti artyn prie medžių. Man atrodo, ne vienas yra atsidūręs panašioje situacijoje -  zovaduoji plynu lauku. Kažkur stovi vieniša didelė obelis. Su žemai nusvirusiomis šakomis. Kažkodėl žirgas paima trajektorija kad kuo arčiau prasilėktų tos obels / pušies / krūmo.

Aš galvojau, kad tai noras nubraukti raitelį. Bet ta teorija – beje, ji nėra įrodyta – tvirtina, kad žirgai eina arčiau kamieno, kadangi arčiau medžio dėl šaknų yra tvirtesnis gruntas. Ir tikrai, ypač jeigu miško keliukas paminkštėja, Ask iš karto ima mūryti save – ir mane – į krūmus.

Jeigu ši teorija teisinga, tada atrodo, kad žirgams yra baisiau įklimpti, negu įsipainioti.