Įgyvendinta svajonė įvynioja kasdienybę į tamprią komforto vilną. Iš pradžių tai stipriai sukonfūzina. O paskui galvoji – kodėl gi ne? Rojaus eržilai leidžia dienas garduose, lauke išvedami tik intensyviam darbui.

Jojant groja nebe sielvartingas fado, o Billy Idol.

Karčiai pedantiškai pinami ir išpinami per kiekvieną treniruotę, bet vieną rytą Cezaris gali būti rūškanas it debesis, niūriai įsikniaubęs į palto lapės  apykaklę  ir visą pusvalandį tykiai tamsoje vynioja bintus.

Kas yra gerai, vadinasi, ne man vienai būna pagirios.

Įgyvendintas rojus plečiasi, but does the dream get augmented as well…

Ir gal visai nieko, kad paskui bevaikščiojant suktais Lisabonos skersgatviais nesulaikomai ima juokas nugirdus dar vieną griaudžią fado melodiją atklydusią iš turistinio baro…

When heaven is life, everything gets real. Pirmosios voltižavimo treniruotės vis dar tikra meditacija. Atsigulti ant žirgo nugaros. Galva guli ties uodega. Jėga. Bet paskui reikia gultis ant žirgo uodegos veidu į apačią. Ir kodėl psichologiškai tai atrodo daug sunkiau?…

Bet psichologiškai sunkiausia perkėlinėti kojas, idant suktumeisi it sukutis aplink arklio nugarą. Pūkščiu ir sakau Cezariui, jūs, liesi žmonės, neturit supratimo ką mes, storakojai, turim išgyventi. Prie bendro putnumo pridėjus dar metalu sutvirtintu batus, voltižuotė gaunasi beveik sunkumų kilnojimas. Bet treniruotės pabaigoje guliu ant juodžio nugaros ir kaifuoju. Tai, ko gero, paskutinis mano kaifas ant arklio nugaros QdaM.

 Sekantį rytą jau žinau, kad treniruotė dešimtą valandą nereiškia, kad dešimtą reikia stovėti arklidžių duryse pilnoj kovinėj aprangoj, bet kad maždaug tuo metu verta eiti pasiimti puodelį espresso ir prasikrapštyti akis. Ir dar sužinau, kad ir ant lusitano darbo risčia yra juodas darbas. O, kaip Cezaris mane žudė pasitelkęs Xaparro.

O visų, visų blogiausia, kad pradžioje aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl Xaparro greitėja, o kartais ima labai juokingai bėgti, ir imdavau tampyti pavadį, kol Cezaris neprasitarė, kad tai jis reguliuoja Xaparrą su botagu. Ojei. Bet paskui Cezaris parodė, kad Xaparro sustoja it įbestas vos jam švilptelėjus, ir tada aš jau visai atsidaviau risčios kankinimui. Ir galvojau, fuck, fuck, fuuuuck. Šita savaitė bus dar viena Ostermalmės jojimo mokyklos drillinimo kankynė.

O tada Cezaris sako: canter. Be kilpų. Aaaaaaa. Šito nesu be kilpų ant nei vieno arklio dariusi. Na, bet ką jau… canter tai canter. Ir, hell, here life becomes a dream again…. Lyg ant debesies skrieju maniežu su nerealiu chyzu.

O paskui Cezaris užsėda ant Xaparro pareguliuoti, ir jam bejojant žvirbliukas nusileidžia tiesiai į glėbį. Ir tupi sau alkūnės linkyje. Kol Cezaris jo nenukrato.