Dabar papasakosiu, kaip per pusantros valandos galima šauniai išleisti 85 svarus. Pirmiausia, reikia turėti nerealų partnerį, kuris paskambintų į Cotswolds Riding centrą ir užbukintų individualų jojimo turą… tada reikia susikrauti visą mantą į bagažinę ir patraukti į Stow-on-the-Wold kaimelį.

Tada pageidautina praleisti dieną gražiose apylinkėse ir gurkšnojant elį. Aštuoniasdešimt penkių svarų išleidimo išvakarėse pasivaikščiojimas lyjant gali būti labai kinematografiška patirtis.

 

 Tačiau, be abejo, ryte turi plieksti skaisti saulė, sekcijoje turi pūpsoti porcelianinių lėlių kolekcija o gėlėto fajanso lėkstėje garuoti angliški pusryčiai. Kadangi jojimo turas užsakytas ankstyvai popietei, dar galima pasidžiaugti lengvais pietumis, pavyzdžiui, šiltu obuolių pyragu visiškai siurrealistinėje kavinėje pagrindinėje Broadway kaimuko gatvėje. Kadangi sekmadienis saulėtas, Cotswoldus užplūdo japonų turistai ir meiliai besiniurkančios vidutinės klasės heteroseksualios porelės, dažniausiai perkopusios penkiasdešimtmetį. Na bet!…

Jojimo centras pasirodo besąs tipiškame Cotswoldų kaimelyje – namukai iš kiaušinio trynio spalvos akmens ir neretai šiaudiniu stogu, išmanikiūrinti gėlynai ir sodai, gatvėse priparkuoti Porsche ir super Audi ir japonė turistė su vaiku ir fotoaparatu.

Tualete (su dušu) mikliai persirengiau į pilną jojimo aprangą – šį kartą nepamiršau nei blauzdinių, nei apsauginės liemenės. Hej, galų gale nejojau gerus trejus mėnesius. O be to ant sienos kabo informacija kad “body protector” yra privaloma visiems, jojantiems ar dirbantiems su žirgu laukuose. Ir kabykla su keliolika high visibility apsauginių liemenių. Hm.

Po keliolikos minučių į arklidžių kiemą įžygiuoja raitų turistų grupė. Kartu su jais, matyt, ir mano gidas. Bet, kur jis?

Turistai išsiskirsto, vienas storas ir labai negražus pagyvenęs vyriškis aimanuodamas, susigriebęs už sėdimosios. Mergina atveda pabalnotą bėrą kumelę, tai čia bus mano arklys. Kumelė vardu Foxy, importuota iš Airijos ir septyni aštundaliai anglų grynakraujo. Tiek sužinau iš merginos besidairydama gido. Hm, matosi, kad grynakraujė, toks lieknas įtrauktas pilvas kaip kokio greyhoundo.

Mergina liepia ropštis ant Foxy, ką sukaupus visą savo narsą ir padarau. Balnas ne pirmo naujumo, bet patogus. Kilpos žiauriai per trumpos, tačiau mergina teigia, kad taip ir turi būti. Na ką gi, tebūnie. Mergina dingsta ieškoti pradingusio gido, aš sėdžiu ant grynakraujės Foxy, šildo saulutė. Visai nieko kovo pabaiga. Iš už kampo išnyra baltas ponis su senuku burtininku balne. Burtininkas žilutėlis, įsispyręs į botus ir įsisupęs į nešlampantį lietpaltį. Iškaukši su poniu pro vartus. Mergina pribėga ir sako, čia tavo gidas, jok su juo.

Na, spusteliu Foxy šonus ir prisiveju ponį su senuku, kuris net neatsigręžia. Ei, sakau, koks tavo vardas! Ir prijoju iš šono. Foxy iš karto mėgina griebti dantimis burtininkui už kelio. Hm. Na, bet bent jau prašnekino burtininką, kuris patarė joti iš paskos, mat ta kumelė mėgsta jį apkandžioti. Tai ir OK.

Sutariam, kad pašuoliuosim į kalną, ir kad josim tokiu tempu, kokiu man norėsis. Pro kaimelį ir Porsche’us pasukam įkalnės link. Ekh, gaila, kad nepasiėmiau fotokameros! Nes užlėkus zovada į viršukalnę, vaizdai buvo nerealūs. Absoliučiai svaiginanti kiek miglota žydrynė, kalvos, riedančios į begalybę, gyvatvorių punktyrai ir avių ir mažyčių ėriukų karoliai. Giraitė, ir pirešais mus stirninas sustingęs, su saulėje persišviečiančiais jaunučiais ragais. Na, visiškas kičas. Bet gražu. Ypač vis netikėtose trajektorijose mums užkertantis kelią bėgikas, su akinančiai baltais kedais, marškinėliais ir iPodu.

Vienintelis trūkumas buvo tai, kad teko joti per nesuskaičiuojamą daugybę atitvertų laukymių – daug uždaromų ir atidaromų vartų -  ir kad mano burtininkas nebuvo labai nusiteikęs daug risčiuoti – tai gruntas išmintas ir sustingęs į milijardą pėdsakų, tai per daug avių… tai per arti sekantys vartai… ekh, bet tiek to, sėdėjau ir kaifavau. Bet kai risčiavom, tai risčiavom – Roxy risčia buvo kaip vėjo sparnai (Cotswoldams tinkantis žodynas); iš tiesų jautėsi, kad šitas žirgelis turi garo. O risčia tokia smagiai metanti aukštai aukštai, bet labai minkštai pagaunantis balnas. O gal dėl to, kad kilpos buvo tokios trumpos, kad pirmą sykį gyvenime pajaučiau besikilnojanti išties nuo kelių. Hm. Ir įdomu, nes tiesą sakant, risčiuojant į viršų tragiškai nepavyko pagauti risčios ritmo. Tiesiog tikras bardakas. Ir dar jausmas, kad žirgo kojos klimpo itin minkštame grunte.

O paskui leidomės be galo be krašto žiauriai stačia ir ilga įšlaite. Panašiai jaučiausi tik užsikėlusi slidžiu liftu į kalvą Tatruose. Geriausia grožėtis horizontu, kuris buvo kvapą gniaužiantis, o ne žiūrėti, kur Roxy stato savo kojas. Ilgas kojas! Ant islanduko net nesusimąstyčiau, bet hei, šitas ilgakojė kumelė, ar nesusipins tik jos kanopos… meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nebuvo baisu. Ir gražu. Ir baisu. Ir labai gražu. Ir visgi buvo smagu, kai galų gale pasiekėme apačią, Porsche’us ir Audi, kurios stiklu pridengtas variklis labai gerai matėsi nuo žirgo nugaros. Senučiukas burtininkas tuo tarpu aiškino, kas kur pasodino ganyklose narcizus, kurį namuką nusipirko australai ir kurie namai priklauso labai turtingam naftininkui. O jis pats pasirodo yra buvęs aviacijos inžinierius ir dirbdamas turistų gidu prisiduria prie pensijos. Man atrodo, jau žinau, ką veikti suėjus šešiasdešimt penkeriems!

 

Ir dar žinau, ką daryčiau gavusi papildomus aštuoniasdešimt penkis svarus. Zovaduočiau ir risčiuočiau daug daugiau, nes Roxy - angeliško minkštumo ir gerumo žirgas. Tiesą sakant, kol kas esu labai nustebinta nuomojamų žirgų kokybe Britanijoje. Na, aišku, išskyrus juodmargę ūsuotą kumelę ežerų rajone, kuri norėjo mane įmūryti į purvyną. Bet Velso ir Cotswoldų arkliukai buvo vienas džiaugsmas – responsyvūs, paslankūs ir ramūs kaip belgai. Ei, gal dėl to, kad jie yra britai?