Jau anksčiau rašiau, kad sunku rasti padorų jojimo centrą neturint mašinos. Tačiau kai nėra viešojo transporto, rasti padorų jojimo centrą yra dar sunkiau. Tai ir nenuostabu, kad kalėdų išvakarėse sėdėjau sau smagiai balne ir galvojau, does it ever get better in life? Ne, tikrai it does not.

Taip jau gavosi, kad teko laimė sutikti šias kalėdas Velse, ir ne bet kur, o Powys, ir ne bet kur Powys, o visai šalia Brecon Beacons nacionalinio parko, kuris, sakoma, yra viena geriausiai laikomų velsietiško turizmo paslapčių. Vos spėjau prieš išvykstant pasiskambinti į visiškai atsitiktinį jojimo centrą, kuris, laimei, pasirodė besąs vienintelis nerengiantis kalėdinių vaikų ir ponių varžybų.

Esu novice, novice, aiškinau velsietiškam dialektui telefono ragelyje, give me a steady horse and I will be fine, – tuo metu mano draugas rimtai ir pritarinčiai kinkavo galva. Taip užsibukinau jojimo turą Juoduosiuose kalnuose.

Žodžiu, kalėdų geografija liuks. Bet fiziologija? Visa mano jojimo įranga supakuota Stokholme. Junk room‘e, arba kitais žodžiais tariant, nešildomame neaiškios paskirties kambaryje, kur gyvena knygų lentynos, drabužinė, daug genialių Ikea dėžių, krūvos kartonų ir įvairaus tipo plastmasinių maišų – ir kartais svečiai – randu purvinus sportbačius, neliestus nuo Islandijos turo. Trys poros jojimo kelnių, kojinių irgi yra. Yra ir aulai, valio. Nėra jokios striukės. Labai blogai.

Juk Velsas, gruodžio pabaiga. Bus bjauriau negu Reykjavike rugpjūčio mėnesį. Na, mažų mažiausiai, tiek pat blogai. Fuuuck. Trys trenininginiai topai, vienas draugo, vienas jogos, trečias kažkoks hyper konceptualus iš Monki parduotuvės Götgatane. Hmmmm. Kasdieniai rūbai – tik švarkai ir paltai. Dar kartą gerai pamąsčiau ir nėriau į vieną juodą šiukšlių maišą, kurį patyliukais buvau prikimšusi draugo megztinių ir kitokių senų rūbų, pvz baltos velvetinės kelnės. Na, tokie 1990-ųjų rūbai, kuriems laikas keliauti į labdarą arba šluosčių gamybos konvejerį.

Taip, štai ji. Sena nudyžusi striukė, bet man vos dengianti subinę. Valio. Nelabai stilinga, bet žliaugiant lietui fiziologija svarbiau negu gražuolizmas.

Dar pasičiupau apsauginę liemenę, nes žutbūt negalima susilaužyti šonkaulių, nes po kalėdų iš karto skrendame į Barceloną, o po to – į dviejų savaičių darbo maratoną ledinių Baltijos vėjų nugairintuose Taline ir Rygoje.

Beje, kaip tik ir sėdžiu sau viešbučio kambary, įsitaisiusi ant plačios palangės ir palaimingai ištiesusi kojas į Talino naktį. Vėjas pusto smulkų sausą sniegą; juodam danguj styro gotikinės miesto sienos bokštas. Tuoj pasidarysiu mėtų arbatos. 

Velso kalvos nelauktai pasitiko linksma saulute. Žadintuvas skamba prieš aštuonias, ir žavingo bed and breakfeast viešbutuko šeimininkas atneša į valgomąjį šviežiai keptus angliškus pusryčius. Grybus palieku nuošalyje, bet dešrelę, kiaušinį, bekoną, pomidorą ir bulvinį blynuką (o kaip kitaip išversti potato hash) sudoroju kaip kažin ką, ir dar užkandu paskrudinta duona su sviestu (ššš, nesiskaito, nes atostogos) ir marmeladu (kurį šeimininkas pats verda iš karčiųjų Sevilijos apelsinų).

Sušokam į mašiną, aš apsitūlojusi sena striuke, iki kelių užtemptos languotos kojinės – o varge, pamiršau aulus – įsimovusi į baltus Reebok bėgimo sportbačius. Atrodau kaip, švelniai sakant, benamė ar ne visai pilno proto. Vos tik išvažiuojam iš miestuko, susivokiu, jog kambaryje palikau apsauginę liemenę. Draugas nori suktis atgal, bet ekh, sakau, ne, nesiruošiu gi aš kristi nuo arklio.

Šiaip ne taip randame fermą, Tregoyd Mountain Riders. Pačioje Juodųjų kalnų papėdėje, platūs atitverti laukai, gyvatvorės, masyvūs arklidžių statiniai ir viktorijinis keistas pastatas, primenantis viešbutį. Aišku, ir visi atributai: upelis, tiltelis, rožės, grynakraujai.

Atsiskaitom už turą, užpildau formą, kur detaliai reikia pažymėti visus aliūrus, kokiais galiu patogiai joti (rašau canter, but it depends). Formoje, beje, parašyta “be honest”. Jojikų nedaug -  viena pusamžė pora su aulais ir stekais, ir viena mergaičiukė, gal aštuonių metų, su džinsais ir botais. Ir aš, su labai baltais kedais. Instruktorė nusprendžia, kad aš josiu su riders, klausiu, ar jie labai experienced riders, taip, atsako, jie tikri raiteliai. Oje, ne, tada aš josiu su novice. Juo kuo nenoriu būti, tai šlanga, kuri rėkia pasikabinus ant arklio šono, stop, stooop. Nes buvau ne kartą tokioje  situacijoje.

Gaunu rudą ne visai mažą ponį, balnas atrodo labai patogus. Mergytė užlipa ant nediduko juodo ponio, o mūsų instruktorė - ant gigantiško juodo arklio, kuris man atrodo yra gypsy tinkeris. Ir išjojam. Per tiltelį, pirmieji metrai asfaltuotų keliuku į laukus, la la la, ties pirmais vartais į levadas ponis oplia, užšoka ant kelkraščio ir įsispangina į laukus. Mergytė visai pasimetusi ir nežino ką daryti… instruktorė atvaro ponį atgal į kelią… jis tada apsisuka ir ima kėblinti namo… tada instruktorė prisirišą kordą prie jo kantaro (arkliai su kamanom ir kantarais, o ponis dar ir su antsnukiu, kad neėstų), ir traukia ponį kaip šunėką sau iš paskos… šiek tiek ristelės… mano bėris bėga puikiausia risčia pasaulyje – seniai jau nejaučiau tokios risčios, kuri metai aukštai, bet labai lengvai. Tiesiog supa.

Oplia, ir matai, kas už gyvatvorės. O už jos – grynakraujų kompanija. Oplia ir vėl. Instruktorė paleidžia ponį, kuris iš karto nutralialiuoja į kažkokio žmogaus kiemą… parvaro atgal… ponis vėl namų link.. žolės…. pirmą pusę kilometro jojome, nejuokauju, 30 min. Na, galvoju, gal miške bus geriau. Mano bėris tuo tarpu – it šilkas, responsyvus ir nepaprastai geras, daro viską, ko prašau, ir nedaro nieko, ko neleidžiu, ir noriai raunasi į priekį. Blyn, ant šito arklio, pagalvojau, galėjau ir su tikrais raiteliais joti.

Įjojame į mišką. Instruktorė atriša ponį… ponis šnai valiai atgal, žolės, atgaaal. Instruktorė paklausia mergytės, ar ji yra jojusi didesnius arklius. Mergikė kažką suknerkia – atrodo, tai jos pirmas kartas už maniežo sienų. Instruktorė pasiūlo mums susikeisti arkliais – aš jau ir anksčiau norėjau tą pasiūlyti. Nu ka gi, lipu nuo nuostabiojo bėrulio, op ant mažulio juodžio, kuris tiksliai islandiško arkliuko dydžio (bet ne grožio, toks tipiškas ponis dideliu pilvu ir plonom kojom).

Ponis aišku, pamėgina daryti tą patį, bet aš jam neleidžiu, ir po poros minučių – tikėkit ar ne – jis kaip šilkas. Tik truputį velka koją už kojos – instruktorė sako, legs, all your power. Nu ne, galvoju, all my power tai jau tikrai nebus.  Pamėginsiu geriau kaipp kažkur girdėjau, pakutenti kulnais jo kailiuką. O Reebokai tam pasirodė besą labai geri, nes turi gan masyvų užkulnį (dėl to lengva su jais nusiversti belipant laiptais). Ir ką – pakutentas juodis skuta kaip vėjas. Irgi, gan erdvia, metančia risčia. Jė jė.

Čia pat susitinkame tikruosius raitelius. Moteriškė nori prisijungti prie mūsų, nes ji nenori zovaduoti. Ė blyn galvoju. Gal man prisijungti prie jos vyro ir kito instruktoriaus… bet kažkaip pasiikuklinau. Ką aš čia, su tikrais raiteliais….

Taip mes ir jojom, labiausiai žingsniu, kalnais ir kloniais, labiausiai vis į įkalnę. Vienoj įkalnėj užsilaikiau už posūkio ir atsivijau grupę zovada. O šiaip relaksas. Va, mergikė su mėlyna striuke ant mano bėrulio.

Ir, tiesą, sakant, tai buvo tikra meditacija. Žalios samanos, saulė ir kalvos pro plikus medžių kamienus. Netrukus pradėjome leistis žemyn, pro avių laukus. Jausmas nerealus, nes raiteliai kažkodėl labai intriguoja avis. Joji, o koks keliasdešimt jų stovi ir ne tai kad žiūri, bet seka tave akimis. Dar turint omenyje, kad avys yra vieni iš retų gyvūnų, kurie įsimena veido bruožus… Kitos net prieina artyn pasižiūrėti. Dar kitos guli kaip gulėję. bet žiūri akis išpūtę. Labiau smalsiai, negu baikščiai. Va jos.

Taigi. O belipant žemyn, prasidėjo tikras ekstrymas. Žingsniu. Negalėjau patikėt, kat taip gali būti.

Siauras takas tarp avių laukų, ir tikra molio klampynė. Ir stati, statutėlė nuokalnė. Žmogus įklimptų gal iki kelių ir nuslystų žemyn. Ir toks visiškai nerealus jausmas, kad arklys tave neša, saugiai, patogiai ir minkštai. Tiksliai statydamas vieną kanopą po kitos. Ramiai. Kažkas nepaprasto.

Taip prijojome upokšnį, srūvantį žemyn skaldytais akmenimis. Vėlgi, arkliukai nei nemirkteli -  upelis, slidūs akmenys jiems nė motais, kaip ir per purvą ir balas jie smagiai sau žengia nei nedvejodami. Wow.

Trumpa įkalnė, ir krūmynais apaugęs molinas takas, ir uups -  nenumatyta kliūtis. Mums kelią užtvėręs nuvirtęs medis. Instruktorė nušoka nuo savo giganto juodžio, pamėgina nulaužti kelias šakas, bet jos per stambios. Tada ji įsitveria krūmyno viršūnės, visu svoriu ant jos pasikabina, ir tokiu būdu atvėrusi gal dvidešimt cm erdvę tarp šakų sako, jokit, aš laikau.

Įsivaizduoju, kaip ji pavargus paleidžia medį, kuris visa jėga bloškia arkliui per šoną… uukh. Ir joti… tiesiai per šakas… ? Mergička pirmoji – jos bėrulis prasikošia kaip nieko! Instruktorės juodis savo iniciatyva paseka jo pavyzdžiu ir liuokteli į kitą pusę. Raitelė irgi, mano eilė – ponis drasiai prasirauna savo mase laužydamas menkesnes šakeles, man tik belieka sukioti galvą ir stengtis neįkliūti su pėdomis. Bet jaučiasi tokia galia ir pasitikėjimas… arkliai kaip tankai.

Ekh. Štai ir gavosi postas – panegirika šitiems sąžiningiems, drąsiems ir šauniems bebaimiams žirgeliams.

O instruktorės juodis mane pribloškė galutinai savo sugebėjimu atidaryti metalinius avių laukų vartus. Jis ne tik kad mikliai sukiojosi kaip koks working equitation finalistas, bet dar ir savo krūtinė atstūminėjo vartus, mat kai kurie kabojo pernelyg žemai. Kaip tikras tankas! Reikia savo akimis išvysti, kaip ryžtingai jis stūmė barškančius ir girgždančius sunkiai judančius vartus, instruktorei kvykaujant, push, push, o atstūmęs stovėjo vietoje ir savo mase juos laikė, idant mes galėtume prajot pro šalį. Galbūt ne pats elegantiškiausias siluetas, ir labiau panėšėjantis į meškiuką, o ne į nevaržomą viesulą, bet šito žirgo naudingumas ir cool psichika mane pribloškė.

 

O toliau – kaip ir nieko ypatingo. Mano ponis pasibaidė iš gyvatvorės purptelėjusio fazano, pametė vieną pasagą, bet daugiau nieko ypatingesnio neiškrėtė.

Grįžus į arklides maniau, kad jojome tris valandas, o ne dvi - fiziologija matyt.

Grįžus namo suvokiau, kad katalonai nėra ypatingi žirginio sporto kultivuotojai. Vienintelio turo po Montserrat kalną organizatoriai - išėję atostogų.

Bet kaip bebūtų, už palmes ir pigų gerą vyną – viva catalunya!