Dar vienas šlapias ir šaltas rytas, apsitūlojusi visais turimais šiltais rūbais aš vėl stoviniuoju priešais didingą betono simfoniją (X-vardu bažnyčią) Reikjaviko centre ir laukiu Laxnes jojimo centro autobusiuko.

Viking Tour dėka mano lūkesčiai (extreme riding) nugesinti. Kita vertus, 1) jojimo instinktas jau šiek tiek patenkintas, 2) šiandien prisijungs viena bičiulė, netikėtai užsukusi į Reikjaviką. Bičiulė yra jojusi tik porą kartų (1 k. Tailando pliaže ir 1 k. manieže), tačiau pasižyminti ypatinga fizine ir moraline parengtimi.

Laxnes autobusiukas prasuka pro keletą viešbučių, įsimeta ketvertą nerealiai susmirdusių amerikiečių, kurie akivaizdžiai savaitę praleido miegodami palapinėse ir nesiprausdami, ir nekeisdami rūbų. Bičiulė įšoka į mašiną ir autobusiukas neria į baltą liūtį. Berods į šiaurę nuo Reykjaviko.

Pasakoju apie waterproof’us ir kaip laikyti pavadžius. Kad Laxnes jojimo centre yra jodinėjęs Lou Reed. Autobusas palieka priemiesčius ir mes – tikrose laukinėse dykrose. Wow. Čia, atrodo, bus the real thing.

Kukli balta ferma laukymėje, prasisklaido lietaus debesys ir saulutė. Įsukame į kiemą. Arkliukai pabalnoti aptvare, snaudžia budistai šunys.

Inventoriaus kambarėlyje prisideriname šalmus, įsirangome į skaisčiai oranžines plastikines kelnes, ignoruojame lietpalčius – klaida, klaida – ir atgal į kiemo purvyną, kur pagyvenęs linksmas islandas dalina susmirdusiems amerikonams arklius. Be mūsų dar kokie dešimt turistų – ok, bent jau ne 25, kaip kad Ishestar centre. Matau, kad rimto jojimo nebus, bet tiek jau to, šįryt – social pasijodinėjimas. Easy. Be to, reikia prasklaidyti lengvas pagirias, o šaltas, į veida plieskiantis lietus – geriau negu aspirinas su vitaminu C.

Paprašau šeimininko spartesnio arkliuko. Jis nueina į didesnį aptvarą už fermos ir atveda stambią baltą kumelę. Šypsosi ir sako, ji labai stipri, bet pamatysi, tau patiks. Dar duoda tipsą, kad atidarius pavadį, ji greitės (todėl stabdyti priartinant riešus vieną prie kito. Hm, visai kaip luzitanas).

Kumelė labai purvina ir stambi, tokia striukumbukė. Trumpas drūtas kaklas, nusklembtos strėnos ir didžiulės kulšys. Kumptelėjusi nosis. Stovi sau ir snaudžia.

Instruktorė atveda ir pririša šalia bėrą žirgioką, kuris malasi kaip vijurkas, stojasi piestu, žvingauja ir stumdo mane ir mano striukumbukę. Suspausta arp dviejų arklių inkščiu pagalbos. Bėrį pririša toliau, jis malasi iš dūšios. Instruktorė sako, kad jis seniai nejotas ir aplaukėjęs.

Šį kartą personalas patikrina, ar balnai tinkamai priveržti (patys balnai ne pirmosios jaunystės, bet kur kas geresnėje būklėje negu Ishestar. Mano balne netgi galima visai padoriai įsitaisyti). Joju vėl su sprinterio sportbačiais. Išjojame lėta virtine – kaip ir reikėjo laukti, po keleto šimtų metrų kai kam reikia pataisyti kilpas/balnus/šalmus, keletas žmonių nunešami į krūmus ganytis, instruktoriai vėlgi nesiteikia pranešti, kas per dalykas yra toltas, bet minkštoje saulutės šviesoje atrodo, kad šis turas bus gan enjoyable patirtis.

Mano striukumbukė kumelė tiesiog šoka po savimi, kiekvienas žingsnis ne krato, bet tiesiog pumpuoja aukštyn ir žemyn. Pirmą kartą pasijaučiau kaip Sally Swift pompos metafora, ir jaučiu, kaip judesio energija absorbuojasi ir sklinda kojomis žemyn ir nugara aukštyn. Lovely. Tik sunku joti greta bičiulės, nes kumelė labai nori eiti priekyje. (Bičiulės arklys, tuo tarpu, labai tikslingai ir metodiškai mėgino atimti iš jos pavadžius.) Tespėju suklykti – tai neatiduok jam pavadžių – ir mane kumelė vėl nuneša į virtinės priekį.

Arkliai valdo.

Taip po truputį, neskubėdami, iš lėto įjojame į kalnus. Fotografuoju viena ranka, kol dar įmanoma (nelyja). Staiga fuck – pajaučiu skausmą dešinės blauzdos apačioje – man besikrapštant su kamera, striukumbukė įropojo į priešais įjusio arklio užpakalį, arklys kaustyta kanopa spyrė jai, pataikė man (valio, kelnės + kojinės + aulai + lietaus kelnės), bet vis tiek net žiežirbos akyse pasirodė. Striukumbukė, kitą vertus, kurį laiką laikėsi pagarbesniame atstume. Tiesą sakant, viso turo metu taip ir neradau būdo ją prilaikyti savo vietoje.

Labai miela instruktorė ant aplaukėjusio bėrio, kuris šokliavo kaip pasiutęs, baidėsi kiekvieno grumsto ir paukštelio. Tačiau jojome visą laiką labai lėtai – ir nenuostabu, kadangi netrukus atsivėrė nepaprastas, kvapą gniaužiantis kraštovaizdis. Tuo pačiu, kadangi kilome į viršų, tiesiogine žodžio prasme, įjojome į debesį ir ėmė lyti. Vėjas čaižė (jau gerokai sudrėkusią) nešlampančią striukę.

Jojome nuolaidžiais slidaus molio takais. Jie ne tik kilo aukštyn ir leidosi žemyn, bet dar ir patys buvo nuolaidūs. Pačiu stataus skardžio pakraščiu. Pamaniau, jeigu arklys paslystų, niekas nerastų nei manęs, nei arklio. Tai jau geriau žiūrėti tik į priekį. Aukštyn ir žemyn labai stačiomis nuošlaitėmis. Kuo tolyn, tuo greityn. Oops, vis atsisuku atgal, bet mano bičiulė, atrodo, tik kaifuoja sau atsilošusi. Žliaugiant lietui, mano kumelė kabliavo kaip pasiutusi ir nerodė jokių nuovargio požymių.

Būtent tuo momentu aiškiai supratau, koks lobis keliautojui yra arklys.

Įjoję į stačiausią nuošlaitę, dulkiant kiek lengvesniam lietui, įsukom į daubą, nusėdome nuo arklių, ir buvom paliepti nusegti vieną pavadį – taip, kad vienoje pusėje pavadys lieka prisegtas prie žaslo ir atrodo kaip koks kordas, ir leisti arklius pasiganyti. Nuostabūs arkliai. Balnus palikome ant nugarų – įdomu, o jie net ir nesivolioja…? Tik viena instruktorė liko su bėriu, mat, sako ji, juo kol kas nepasitiki. O šiaip visi arkliai būtų tiesiog palikti sau vieni ganytis dauboje. Tad palikom arklius ir nėjome žiūrėti krioklių. Lydimos, aišku, mus sekusio šunelio.

Palikti žirgus sau vienus kalnuose – metafizinis harmonijos ir tarpusavio pasitikėjimo jausmas.

Turbinė striukumbukė:

Nepaisant lietaus, permirkusios striukės ir 1 val trumpesnio, negu tikėjausi (tikriausiai dėl lietaus), turo, atmosfera buvo absoliučiai nereali. Skirtingai nuo Ishestar, jojome tokiu taku, kur pėsčiai būtų tikrai nelengva – ir ypač tokiu oru. Arklys, ir ne tik manasis, buvo super geroj kondicijoje, galbūt mažiau klausė ir labiau aiškinosi santykius su kitais arkliais, bet užtat buvo ką veikti netgi jojant lėtais tempais.

Pakeliui į namus striukumbukė įjungė dar aukštesnį pagreitį, ir jos energija tiesiog liejosi per kraštus. Lėtesniais momentais ji kabliavo tuo labai energingu, spyruokliuojančiu trumpame rėme, tolt parengiančiu žingsniu.

Nusileidę į lygumą, pasidalinome į dvi grupes, mat galvojome pajoti greitesniu galopu. Tiesą sakant, nelabai kas gavosi, nes instruktorės bėris priekyje blaškėsi ir skersavo, ko pasekoje mes vis susigrūsdavome į siaubingą kamštį.

Bet fainai buvo matyti į mus smalsiai žiūrinčius islandukus laisvėje, – jie ganėsi uolėtuose lavos laukuose, visiškai neaptverti. Tikri, laisvi arkliukai.

O pačioje pačioje pabaigoje, likus iki fermos kokiam kilometrui, pasileidom žvyrkeliu, o paskui ir asfaltuotu keliu gera zovada. Ferma jau matėsi tiesiai priešais mus. Striukumbukė vis veržėsi į priekį priešais instruktorę, aš vis susiparinusi mėginau ją išlaikyti, bet instruktorė paragino savo bėrį dar greičiau, ir o la la, mano kumelė pakilo kaip Pegasas ir mes nuskriejome…  asfalto keliu… palike visą grupę už gero puskilometrio. Atsiplėšėm kaip koks Porsche, tiesą sakant – ir vėlgi, visai neatrodė, kad kumelei tai buvo big deal. Kažkas nepaprasto. Net nebemėginau jos stabdyti, įvarėm į moliną kiemą ir palengvą įjojome į aptvarą, Po keletos minučių atšuoliavo ir kiti arkliai – man buvo gėda, bet instruktorė, berods, nepyko. Taip ir parjojome, išsirangėme iš plastmasinių kelnių, palikome šalmus, ir purvinos, šlapios, sušalę bet laimingos – atgal į Reikjaviką :)

P.S. Net merkiant stipriam lietui, sportbačiai neslydinėjo kilpose. Jė jė…..