Įsispyriau į Puma sportbačius, užsisegiau dar drėgnus aulus, striukė, FC žalios pirštinės ir žemyn svečių namų laiptais pro pufino iškamšą. Ishestar žirgyno autobusiukas laukia apačioje; jame jau sėdi keletas raitelių. Užsibukinau ”Viking Tour Express”, vienintelį turą specialiai “advanced intermediate” raiteliams.

Reykjanes draustinis. Skersai perjoti Kalda upę. Joti aplink Helgafel vulkaną. Arba į nuostabųjį Heiðmörk nacionalinį parką. (Galiu iš karto įspėti, kad “arba” šiuo atveju buvo esminis žodis).

This tour is only recommended for advanced riders. Vėlgi, tą patį galiu pasakyti apie “recommended”.

Autobusiuke jau sėdėjo keletas “advanced ” raitelių. Tokia pagyvenusi amerikietė su gerai padėvėtom jojimo kelnėm ir guminiais botais mezgė. Atsisėdau greta maždaug trisdešimtmetės merginos, kuri nelabai kaip kalbėjo angliškai ir pasirodė besanti italė, tačiau gyvenanti Olandijoje. Jodinėja, kukliai pasakė, reguliariai nors nelabai dažnai. Turėtų būti gera jojikė, pamaniau. Olandė. Jezau, ar išsilaikysiu šitam greitam ture… Autobusiuko gale sėdėjo amerikietis ir dar keletas veidų, kurie jau išbluko mano atmintyje. Vairuotojas buvo labai kalbus. Mosavo į kairę ir į dešinę, šis kaimas, anas kaimas. Čia tokios statybos, o čia prezidentė prisodino nušiurusių medžių. “Kaimai”, beje, man labiau panašėjo į triaukščių namų mikrorajonus, mistiškai stūksančius nederlingos lavos laukuose.

Taksi sustoja. Ishestar centras. Tolumoje stūkso kalnų viršūnės. Tai OK. Bet artumoje Reikjaviko priemiestis. Hm.

Centras labai civilizuotas. Brošiūros, suvenyrai su centro atributika. Jojimo kelnės, bliuzonai, puodeliai. Amerikiečiai puola ir visko prisiperka. Baras, virš kurio skrieja kraupi tapyba ekvestrine tema. Stalai, ir sporto garsai iš televizoriaus; tūli islandai garsiai šaukia ir mostaguoja. Islandija tuoj laimės rankinio varžybas prieš Ispanija. Olimpiada. Stiklinis recepcijos skyrius, kur palieku savo rankinę ir užpildytą pasižadėjimo formą, kad suprantu, jog jeigu nusisuksiu sprandą, centras dėl to nekaltas.

Kieme trys erdvūs susisiekiantys aptvarai, po kuriuos bindzinėja gal koks šimtas islandukų. Ant tvoros ir laikiklių galybė balnų. Personalas ir turistai vaikšto po aptvarus, renka arklius. Turistų irgi galybė. Hm. Mūsų grupėj, atrodo, koks gerad dvidešimt advanced raitelių.

Einu į persirengimo kambarį matuotis šalmo ir pažadėtųjų boots. Nuostabu, pamanau, pamačiusi išrikiuotus unisex guminius botus. Daugelis praplyšę. Arba po vieną batą. Mėginu matuotis sukišant aulus į vidų – netelpa. Be aulų – botai beprotiškai platūs, pėda slydinėja viduje. Na jau ne, galvoju, gal jau geriau josiu su savo aulais ir tais vargšais sprinterio sportbačiais, nors jų padas toks siaurutis ir plokščias. Gal kaip nors.

Prisitaikau šalmą, praskippinu waterproof aprangą. Gal nelis (naivuolė). Ir į kiemą.

Italė/olandė labai patenkinta. Ji čia jau trečią kartą. Pirmąjį kartą pakliuvo į beginners žygį, kur teko dvi valandas žingsniuoti sraigės greičiu. Bet Viking Express, sakė ji, labai greitas ir geras. Ir aplinka beprotiškai įspūdinga. Ojoi. Aš jau dairausi, kaip čia pasigriebus balną su balnakilpėmis su apsaugomis. Nesu jojusi beveik tris mėnesius, ir nenorėčiau, kad pėdos slidinėtų kilpose jojant per Kalda upę.

Pasakius, kad turiu patirties jojant islandų arkliais, gaunu atokiau stovintį sartulį neištariamu vardu. Sartulis snaudžia, pakamanotas. Pavadžiai permesti ir prisegti prie tvoros – atrodo, taip visi arkliukai čia segami. Sartulis nelabai švarus, su šiurkščiu pirštiniu delnu nušveičiu kiek galiu jo nugarą. Nelabai kaip man čia atrodo. Arklys riebus, o nugara visai neraumenuota. Stuburas, kita vertus, nekyšo. Bet prie gogo, vienoje pusėje pusės piršto ilgio pratrynimas, gan gilus, matosi oda ir ant jos šašas. Nugarą paspaudau, patrinu, uždėjus delną, švelniai paspaudžiu pratrintą vietą. Sartulis nereaguoja. Gal visgi nėra taip blogai.

Klausiu, kokį dėti balną. Instruktorė tik mosteli – pasirink pati.

Hm. Balnai – gailus vaizdelis. Sutrinti, sudėvėti, kieta oda, ne vieno praplyšusios pagalvėlės, prairę siūlės. Čiumpu vieną tokį, kuris atrodo berėmis su plačia, eglutės raštu išvagota sėdyne. Tokį naudojam Hugurui pas Sofie. Ir kilpos su apsaugom, ho ho. Galvoju, bus toks geriausias ir man, ir arkliui. Nespėjus prieiti prie arklio, pribėga instruktorė, atima tą balną, ir atneša daug gilesnį, siauresnį ir mažesnį, kilpos be apsaugų. Ojoi.

Uždedu balną kuo toliau nugaros link, kad nesiliestų su pratrinta vieta. /O gal ten kažkas jam įkando????/

Mūsų grupė jau ant arklių, vyrai, moterys, vaikai. Viena mergaitė iš pažiūros aštuonių metukų. Na, galvoju, mes tikriausiai pasidalinsim i keletą grupių. Užlipu ant savo arkliuko – balnas kraupus, deformuoti sparnai, mano kojos kišasi už sparnų į priekį. Neįmanoma jų ištiesti net be kilpų… išsiilginu kiek įmanoma kilpas – jausmas, kad sėdžių labai blogoje vietoje balne, o arklio nugaros nejaučiu visiškai. Sportbačiai slysta kilpose (be jokių gumų). Sartulis ima iš karto tampyti pavadžius galingais trūkt trūkt. Ojoi.

Pavadžius išlaikau. Pakirbinu vieną, paskui kitą pusę. Sartulis vis dar trūkteli, bet atrodo, jog priima mano ranką po truputį ir nuleidžia galvą.

Išjojame. Mūsų nerealiai daug. Visi maži vaikai joja drauge. Nujojus dvidešimt metrų, stojame, mat kažkam per trumpos kilpos, kitam jau nusisuko nepriveržtas balnas, lėtas toltas o maža mergytė jau neišsilaiko balne. Kol stovim, pusės raitelių nunešami į pakelės krūmus, skabyti žalumynus. Advanced…strong intermediate…?

Mane ima imti nervas.

Instruktorė pataria mergytei laikytis į karčius. Olandė sėdi su plačiu cheesu, jos kilpos trumputėlės, guminiai batai sukišti į jas iki kulno, pirštai rodo tiesiai žemyn, kulnai beveik siekia balno apačią. Keliai taip atsilapoję į šonus, kad atrodo, jog ji sėdi balne lotoso poza.

Taip ir jojam toliau, žingsniu, lėtu toltu, greta asfaltuoto kelio. Vaizdas į šabakštynuotus laukus, kalvas, ir Reikjaviko suburbian sprawl. Sartulio vis prašau eiti žema forma ir jis kuo toliau, tuo pavaldesnis. Tačiau energijos nedaug, pirmyn jis nesiveržia, o steko neturiu. /kai kas gavo stekus/

Joju grupės vidury. Jeigu priekis pagreitina, viduriukas susimakaluoja, galas ima šaukti, kad krenta kilpos/balnas/šalmas. Taip besistumdydami pirmyn atgal nujojam kokį kilometrą. Jojame viena linija, nebent koks paskubėjęs arkliukas išnešą kokį amerikoną dėdę į priekį. Arkliai eina uodega į uodegą, nelaikomas joks atstumas, nėra nei kaip greitinti, nei kaip lėtinti. Galvoju, reikia joti labiau į priekį, ten labiau advanced raiteliai. Po truputi aplenkinėju, kaip kamštyje įjodama į linija pamačius tarpą. Sartulis valdosi totaliai iš sėdėsenos, taip šauniai ir tiksliai, kad geriau net negali svajoti. Žingsniu eina labai gera žema forma, labai fainas minkštas kontaktas, tik tolte iš karto kelia į viršų galvą ir numeta nugarą ir nebenusileidžia žemyn. 

Šiaip jausmas neblogas – atrodo, kad juo joti lengva ir savaime aišku. Mat Sofie pati joja savo islandukus pagal islandų metodiką, o ne švedų / ten yra kažkokių mažų skirtumų / Po dar keliolikos minučių susijojam visiškai tobulai, nors įsitaisyti balne, kad būčiau ir centre, ir atpalaiduotom kojom, ir tiesi, pavyko tik į pačią pabaigą, po porų valandų. Bet kojos vis tiek buvo pernelyg atsikišę į priekį nors tu ką. Nepavyko tik sartulį nužeminti greitesniam aliūre ir išgauti daugiau energijos.

Anyway, taip mes ir jojom, stumk trauk, lėtu vidutiniu tempu, gerą valandą, Reikjaviko priemiesčio pakrašte. Gerai, aplinkui akmenynai. Gerai, fainas smulkios juodos lavos jojimo takas. Kalvos. Bet, blyn, kur Kalda upė, vulkanas, greitis?…

Pačiame priekyje ant dėmėto islando eržilo jojo toks įdomus vyriškis kumpa nosimi ir ūsais. Jojo taip lengvai susikūprinęs ir rankas laikė kaip pianistė, bet taip atsipalaidavęs, jog pamaniau, kad jis bus koks profesionalas, kad doesn’t give a shit. Paskui sužinojau, kad jis yra islandų veisėjas iš Danijos, Jamtlando. Dar buvo tokia vokietė, apsirėdžiusi labai gražiais jojimo rūbais, sėdinti labai tiesiai kaip ir jos nedidele dukrele. Dar priekyje jojo tos dvi mažosios mergucės, prancūzės. Olandė jojo lotos poza, ir tolte, ir galope, šokinėjo balne kaip ping pongo kamuoliukas, bet atrodė labai patenkinta. Nesuvokiama… Aš įsitaisiau pirmųjų tarpe, ir buvo visai neblogai, tik mergytės kartais įjodavo į mane be reikalo (bet ant vaikų negali juk pykti).

Gabaliuką atoltinom šiek tiek greičiau, gabalėlį pazovadavom, ir po kiekvieno pagreitėjimo, reikėdavo sustoti ir laukti balnus / šalmus / protą pametusiųjų uodegos. Mane ėmė imti panika ir pyktis, kad velniop nuėjo 90 eurų.

Kai uodega mus pasiveja, pranešama, kad dabar sustosime ilsėtis. Nuostabuuuu. Sustojame prie kažkokios duobės - čia kas, gal vulkanas?… ir ganome arklius. Ir mašalus, kurie mus atrado ir puola visu įnirčiu. Peizažas toli gražu negali susilyginti su Haringės. Užgniaužiu tylią dejonę.

Atgal į balną, mano sartulis toks riebus, o balnas toks mažas, kad aplink jį net susimetę geros riebalų rinkės, tikros love handles. Bet jis jau papirko mane, tas mažulis. Neapsakomo gerumo arklys, tik, kaip vėliau danas išsireiškė apie savo eržilą, labai prastoje formoje – vos paspartinus toltą, po keleto minučių jau pūtuoja. Hm, nejaugi jie tokie netreniruoti?

Užkylame į nedidelę uolą ir čia įvyksta lūžis. Kalvos paslepia Reikjaviką, po mūsų kanopomis driekiasi juodos lavos dulkių serpantinai, aukštyn ir žemyn tarp siurrealistinių lavos gūbrių, žalsvos samanos ir žydros kalvos. Žemyn, aukštyn, daug tolto ir galopo. Nepasakyčiau, kad nesu jojusi greičiau, bet tikrai tai buvo greičiausias toltas ever experienced. Sartulis – man taip rodėsi – toltino tokiais galingais ir ritmingais žingsniais, kad spėjo drauge ir net aplenkdavo su šuoliuojančiais žirgais. Arba iš galopo pereidavo į toltą ir skuosdavo dar greičiau. Galope, tuo tarpu, jis šuoliavo labai lėtai ir sunkiai. Dabar – ir tai mane totaliai užmušė – visi jo aliūrai buvo tokie lygūs, guminiai, ir ritmiški, kad pirmą kartą gyvenime jaučiau, kad mano kūnas tiesiog absorbuoja visus judesius. Sėdynė, aišku, tuo tarpu absorbavo kietą balną ir sparnų raukšles. Tik tiek, kad nesijautė motoriuko, vidinio impulso. Sartulis bėgo tik tiek, kad neatsiliktų nuo kitų, bet nejaučiau jokio jo noro veržtis į priekį.

Išjojus iš uolų atsivėrė dykros, įrėmintos lietaus debesų ir labiau nuspėjamų, negu matomų kalnų. Išjojau į beveik patį linijos priekį ir vaizdavausi, kad esu sau pati viena, tik aš, kanopų ritmas ir, kiek tik akys užmato, šlapios samanos.

Šis nusileidimas atrodė daug statesnis negu kad matosi nuotraukoje, o raitelių virtinė šliaužė kaip begalinis drakonas. Po šio intensyvesnio jojimo mano sartulis gan nemaloniai pūtavo, dano eržilas beveik visas drebėjo ir atrodė, kad visas jo kūnas pulsuoja, svyravo pirmyn atgal. Instruktorė juokėsi, ir sakė kad jiems viskas bus gerai. Aš nebesižinojau, ką bemanyti, ir kiekvienu momentu kai laukdavom “uodegos”, nušokdavau žemės ir atlaisvindavau balną.

Bet po keliolikos minučių prijojome aptvarą, dailiai įtaisytą uolų užuovėjoje. Balnai šalin, nusegame pavadžius, ir arkliai laisvi penkiolikai minučių ganymosi ir voliojimosi. Olandė/italė mane pribloškė galutinai. Apsisuku, ir žiūriu – jos arklys eina sau nunarinęs galvą su paliktais pavadžiais, viens, du, įkiša koją, raunas su galva į viršų, plačiai išžioti nasrai, pakelta isipynusi priekinė koja, pritūpęs, paklaikę akys – ir it suakmenėjęs stovi tokioje pozoje. Ei, šaukiu olandei, ir einu prie arklio iš lėto, kad jis nešoktų į šoną ir neišsisuktų kojos. Olandė pribėga prie arklio, nusega pavadį, išvaduoja koją – ir sako, geras arkliukas, kaip aš tave myliu, koks geras arkliukas. Ir vos neiškritau. Vėl prisega pavadžius, ir eina sau šalin. Fuuuck. Nusegu pavadžius ir jai atiduodu. /pridedu – visi kiti arkliai, savaime aišku, buvo nusegtais pavadžiais/

Atokvėpis. Sėdžiu ant uolų ir fotkinu arklius. Kažkas mane pakibina iš nugaros. Atsisuku – mano sartulis užsikoręs ir šnopuoja man per petį. Tai mane galutinai pavergė.

Toliau viskas ėjosi it sviestu patepta. Atsigavę arkliai rovėsi į priekį, matyt, jausdami, kad tai jau kelias namų link. Mano sartulis bėgo pirmyn kaip daina. Ilgesnio galopo tiesiu taku metu jaučiu artėjantį kanopų dundesį, žvilgt kairėn, mane lenkia kitas nedidulkas sartas žirgelis, su mažaja mergaičiuke ant jo. Jos pėdutės nesiekia žemiau balno, kaip žiogelis ji atrodo mažytė balne, praktiškai atsigulus ant žirgo gogo ir pilnom saujom karčių. Iš po juodo šalmo akinanti plati šypsena. Šaukia heja, heja. Ir rūksta į priekį. Garbės žodis, seniai nemačiau tokio totaliai laimingo vaiko.

Toliau buvo daug tolto ir galopo, daug įvairiaformės lavos, apaugusios mistiškiausiomis samanomis, lietaus, rūko, šiek tiek saulės, energingo tolto įjojant atgal į arklides – aišku, įjojome visu greičiu į aptvarą pilną palaidų arklių. Balnai off, raiteliai off, žirgai – linksmai pasistumdyti su savo draugais ir pasivolioti masažiniame skaldos lauke.

Aš – atgal į autobusiuką, į šlapią Reikjaviką. Dazed and confused. Kur upė?… Kur vulkanas?….kodėl vieną valandą jojom Reikjaviko pakraščiu?…. internetinis aprašymas apie tai neįspėjo…

Sartulis buvo nuostabus, bet nesuprantu, kaip galima duoti tokios blogos kondicijos žirgus “advanced” turui. Pratrintas gogas – kažkas kraupaus. Nors, tiesą sakant, nemačiau daugiau nei vieno arklio su pratrinta nugara. Kita vertus, aš ne iš žemųjų ir lengvųjų – argi ne geriau tą sartulį duoti mažam, lengvam vaikui…

Trečia, sunku mėgautis nerealiu peizažu, kai reikia nuolat žiūrėtis, kad koks idiotiškai išsiviepęs amerikonas nenuskintu kojos nešamas nevaldomo arklio (ir net nepasakytų sorry). Stoviniuoti ir laukti kitų – vien dėl to, kad prieš išjojant niekas nepatikrino, ar advanced raiteliai prisiveržė balnus ir ar vaikai iš viso moka joti. O kaip, sakykite, dešimtmetei mergaitei prisiveržti balną?…. Stumdytis vienoje eilėje. Paskutinę pusantros valandos jojau paskui instruktorę, tai buvo daug geriau. Bet kaip dėl likusių dvidešimt klientų?

Ir paskutinis, mane pribloškęs faktas.

Niekas vargšams ekvestriniams turistams nepasakė, kas yra toltas ir su kuo jį reikia valgyti. Ko tik aš neprisižiūrėjau…. ryškiai labai šauniai jojančios mergaičiukės tris valandas beviltiškai mėgino joti tolta “lengvai”, besikilnodamos. Galima tik įsivaizduoti, ką jos galvojo apie tą “levą risčią”ir islandų pasididžiavimą, arklius.