Turizmas neatsiejamas nuo inventoriaus. Tačiau mintims apie papildomą inventorių tarus tvirtą „ne“, staiga suvokiau, kad pirštinės gi Stokholme. O atsivežtos kelnės – vienos labai senos (islandų muitininkai jas garantuotai atimtų), kitos – iš šiurkštoko audinio, kuris trina jojant ilgesnį laiką. O planuose – 2 x 3 valandos žygio per lavos laukus, kraterius, kalnus ir upes. Kas belieka – lipam į Alfą ir važiuojam į Olney centrą, kur idiliškoje aikštėje yra įsikūręs Derby House (švyti vat šitoms merginoms už nugarų).

Angliška jojimo įrangos kainodara, tiesą sakant, man kol kas nesuvokiama. Švedijoje kažkaip viskas aišku ir logiška – už kuklią kainą arba per gerus seilus gauni funkcionalius daiktus. Pridėjus maždaug 50 procentų vertės – medžiagų, dizaino ir funkcionalumo kokybė staigiai kyla į viršų. Bet, viena aišku kaip diena – kas tikrai nelabai kokybiška, tas bus beprotiškai pigu. O čia net ir visiškai basic šlamštas kerta per kišenę (Įdomu, kad šis pastebėjimas vienodai galioja ir UK nekilnojamo turto rinkai).
Todėl tik po geroko paburnojimo, kad tai yra nesąmonė, kad akivaizdžiai iš recycled skudurų pagamintos gailios, FC žalios spalvos pirštinės kainuoja 1,99 svaro, visgi jas paėmiau, nes pamaniau, nors plikom rankom kontaktas ir geresnis, bet ech, tai visgi trys valandos. Ir dar greičiausiai lis. Ir bus plius dešimt.
Kaip bežiūrėsi, geriau jau mažiau kontakto, bet daugiau odos ant delnų.
Tuo labiau, kad šitos ypatingo bjaurumo pirštinės (turėjo kainuoti, mano supratimu, ne daugiau 1 svaro) yra labai plonos ir su labai geru šiurkščiu delnu. Jė jė. Galima bus panaudoti ir kitiems gyvenimo atvejams.
Derby House ir įsigijau šią vasarą pirmąją su ekvestriniu turizmu susijusią traumą, mat karštligiškai besimatuodama penkias poras kelnių nusibrozdinau krumplius – kažkokiu nenusakomu būdu.
Bet brozdinti krumplius ankštoje matavimosi kabinoje vis dėlto buvo verta (kai kurias kelnes nusitraukiau nuo savęs tik tvirtai įrėmus pėdą į priešpriešinę sieną kažkur savo pečių lygyje), mat tokio minkšto padaro dar nesu turėjusi (apart labai panašių Mountain Horse žieminių kelnių). Kaip kūdikio pižama. Jė jė!
Blogiausia tik, kad išskalbti chapsai niekaip neišdžiūsta jau antra para.
Velnias, tikiuosi kad islandų muitininkai neturi šlapių chapsų detektoriaus… !


1 comment
Comments feed for this article
Rugpjūtis 29, 2008 at 1:52 pm
vs
o kodėl muitininkai neįleidžia su sudėvėtomis kelnėmis? kas čia per humoro jausmas?
klausyk, svare tu, o kaip man jaustis, kai jau po mėnesio išyra 270 litų kainavusių jojimo kelnių siūlė, o po kelių savaičių 250 litų kainavusių aulų vienas “gabalas” prasitrina ir tampa nebe juodas, o ryškiai mėlynas? Akivaizdu, kad buvo siūta iš belekokių likučių, kurių vienas buvo ne tos spalvos- tai tam kartui uždažė, o vos patrynus balne viskas išlindo. ir “kur nors kitur” šito šlamšto jau nebepanaudosi. apmaudu.