Na, šiandien bus du postai: reportažas iš kaimo. Savotiškas šitas kaimas, beje, kaip ir dauguma angliškų kaimukų aplink Londoną – jame gyvena pagrinde miestiečiai (suprask, žmonės, dirbantys mieste).

Dieną jaunos mamos stumdo vaikus vežimėliuose, vedžioja įvairaus plauko terjerus, ir Landroveriu važiuoja apsipirkti į gretimus miestelius. Va, bet pradėjo lyti. Ir visai rimtai. Prispaudžiau Canoną kažkur prie raktikaulių, išsiskleidžiau skėtį, ir voila, štai ką veikia Lavendono kanopiniai per lietų. Vienas didelis kaštoninis arklys padarė labai protingai: pasislėpė po medžiu.

Ne mažiau gudrūs ir gūniomis apdangstyti sportiniai kitoje levadoje (beje, labai gražiai kalvotoje vietovėje): Įlindo į slėptuvę.

Vargšas laminito kamuojamas ponis neturėjo nei medžio, nei pašiūrės bet kantriai kentėjo nuožmų lietų įsibridęs arčiau dilgėlių ir atsukęs nugarą šaltiems šuorams.

Argi jis ne nuostabus? Tik gaila, kad pasiligojęs ir purvinas.

Žliaugiant lietui, pamaniau, kad angliškos levados yra tokios šaunios, kadangi jų kraštai apsodinti tankiomis gyvatvorėmis. Arkliams tikrai nėra daug šansų ištrūkti, pabėgti, susižeisti. Kita vertus, levada priešais pubą kelio pusėje tėra užtverta medinė tvora su apraizgyta spygliuota viela. Viela, spėju, labiau numatyta žmonėms, o ne arkliams.

Ir tada pamaniau, kaip tos angliškos senovinės akmens tvoros ir neretai šimtametės gyvatvorės byloja apie šalies istoriją, tokią nepanašią į Lietuvos. To senosios tvoros ir gyvatvorės liudija nepažeidžiamą asmeninės nuosavybės teisę – ne taip kaip lietuviško kaimo, niekas ir niekada Lavendono nebuvo sukolkhozines, panaikinant privačių žemių riboženklius. Žmogus gali paleisti savo žirgelį į nedidukę levadą, aptvertą samanota akmens tvora arba apželdintą tankiais krūmokšniais. Žmogui, kuriam nereikia savo kanopinio “perkėlinėti” jam nugraužus mažą plotelį žolės bendrose ganyklose, niekada ir nekils mintis arklį rišti grandine, prie kojos ar kantaro. Kita vertus, žmogus, kuris bijo, kad jo nuosava žemė gali būti bet kada atimta valstybės, nedės pastangų atitverti ganyklos gyvatvore.

Anyway, kol lietus baigėsi, permirkau kiaurai. Bet kai baigėsi – kaip neapsakomai pakvipo rožėmis.

 

P.S. prisiminiau užduotį iš vidurinės baigiamojo geometrijos egzamino. Reikėjo paskaičiuoti, kokį plotą žolės nugrauž ožka, virve pririšta už kaklo. Suskaičiavus apskritimo plotą, pamaniau, ei, o kaipgi ožkos galvos ilgis? Tada prirašiau prie atsakymo x metrų neskaitant ožkos galvos ilgio. Ir to praktiško mąstymo pasekoje gavau 9 balus vietoj 10…..

P.P.S. Na, gerai, pakaks burbėti. Einu atšvęsti penktadienį ir eilinę milžinišką įmoką Alfos taisymui su nerealiu pinot grigio (kuris, sufleruoju, yra neapsakomai nupigintas Sainsbury’s supermarkete).