Paskutinis vakaras šią vasarą. Gerumo pilnas miškas.

Zuikutis Hlekuras su sunerimusia raitele (įsipaišiau į pradžiamokslių grupę, tai nepykit ant merginų pėdų pozicijos).

 

O fotkinti mūsų grupę iš priekio buvo pats tas, mat jojau Brudą, dar populiariai vadinama “turbo arkliu”. Žodžiu, skridau visų priekyje ir vos spėjau gręžiotis ir tikrinti, ar nelabai toli esu palikusi kitus raitelius…

Ir instruktorę Marianne, kuri joja juodai baltą kumelę Elva – ne žirgas, o tikras miškų elfas.

Pirmają valandą pavyko reguliuoti tik tempą (pvz kai kada tam pagelbėjo skersai kelio nuvirtęs medis), tačiau pamokos pabaigoje džiūgavau išgavus tobulai kontroliuojama galopą sėdint balne, įstrižais saulės spinduliams plieskiant į žvyro keliuką.

 O šiaip su Bruda susijojom nerealiai. Kai praėjo jos įkarštis, apšilo, grįžom prie ankstesnių tobulų santykių. Ekh, patinka man šita kumelė.

Bruda švedų kalba reiškia “panelė,” islandiškai tai – “lėlė”. Na, o lietuviškai… Brudos kaip jojamojo arklio genezė Sofie jojimo mokykloje yra gana įdomi. Paprastai sakoma, kad jojimo mokyklos sugadina arkliuką, atbukina ir fiziškai geruoju neatsiliepia, nes pradžiamokslių jojamas arklys dirbamas bloga forma ir t.t.

Viso to nelabai išvengsi, bet. Pradžioje, Bruda atsisakydavo bėgti risčia (bėgdavo tik eidine). Jai pirmą kartą pasileidus risčia, apakau, kokia ji buvo galinga (šita mažytė kumelaitė, beje, turi sveikatos). Stambi, veržli ir greita. Bruda jau taip raudavo iš vietos, kad raitelis su pavadžiais likdavo kažkur ant jos uodegos. Tai ji labai greitai sumojo, kad risčia bėgti neapsimoka, ir tik žingsniuodavo, toltindavo ir zovaduodavo.

Praėjo geras pusmetis, ir Sofie patvarkė Brudos risčią – ji tapo nebe tokia karštakošiška, labiau reguliuojama ir kur kas minkštesnė. Tiesą sakant, net nusivyliau jos minkštumu, mat tikėjausi padirbėti su pusiausvyra ant kratesnio aliūro.

Apskritai, paskutinių pamokų pojūtis buvo toks, kad sėdžiu kaip išlieta su balnu ir balnakilpėmis, o arklys juda po manimi įvairiais tempais.

Priminsiu, kad anksčiau normalus pojūtis buvo toks, kad bumpsiu kaip kamuoliukas balen ir galvoju, kaip čia mažiau kratytis ir nenukristi ant posūkių.

Tai va… o dabar tik sėdžiu sau išpūtus diafragmą, pirštų galais laikau pavadžius, grožiuosi mišku, net ir turbo arklys viską daro vos tik paprašau, ir… darosi nuobodu.

 Na, ir paskutinis portretas. Atrodo, kad ji šypsosi…!

Sekanti kartą jau lipsiu ant didelio arklio. Pažadu