Darbai beveik nudirbti, žirgai baigti joti, ir beveik vasara.

Sofie išvažiavo kelti kvalifikacijos į Islandiją, Mysinguras mėgaujasi ganyklose.

Pamokų nebėra, kiekvieną kartą jojame į mišką. Grupėje atsirado galybė naujokų, kurie sugeba atsilikti per puskilometrį net ir pačioj ramiausioje risčioje. Kaskartą išbaidome stirną ar kokį stirniną, kuris liuoktelėjęs į mišką ima ant mūsų loti. Pasiekiau kažkokią karmos būseną, kai visi arkliai atrodo labai geri ir daro viską kaip reikia be jokių pastangų. Sofie juokėsi, tapšnojo per petį ir sakė, kad taip ir turi būti. Bet bindzenti mišku ant tobulo arklio darosi nuobodu. Jau ne kartą po valandos nulipusi jaučiu lyg nebūčiau visai jojusi. Norisi joti ilgiau, sparčiau, sudėtingesniu landšaftu. Netgi norisi, kad žirgas baidytusi. Nieko, palauksim rugpjūčio vojažo į Islandiją. Arba: metas lipti ant didelio arklio.