Kadangi atsisveikinau su “dresažu” Ostermalmėje, nusprendžiau investuoti daugiau laiko į islandų jojimą. Todėl užsibukinau privačią pamoką, darbo metu, pirmoje dienos pusėje. Tai dabar sėdžiu su saulės ir vėjo prapūsta galva ir visai nesinori dirbti.

Pamoka gavosi grupinė mat prisijungė dvi malonios lietuvių kilmės merginos patyrinėti, kokie gi tie islandai. Sofie islandai pasirodė maži, vis dar gauruoti, be nugaros raumenų, o pats jojimas “mechaninis” ir labai “iš rankos”. Žodžiu, neatrodo, kad merginos būtų apsikrėtusios “islandlige” ir nuo rytojaus pultų töltinti nuo ryto iki vakaro…

Man pačiai nelabai sekėsi, nes gavau seniausiai nejotą Hugurą, kuris bėga pačiom įvairiausiom aliūrų atmainom ir yra vienintelis islandukas, kurį reikia raginti į priekį… Visgi įdomus dalykas yra tas töltas – beveik kiekvienam jojimo mokyklos arkliui reikia taikyti šiek tiek skirtingus pavaldus…

Po pamokos kontempliavau skaisčioje saulėje vėjo blaškomas dulkes arklidžių kieme ir mąsčiau, kada gi man pačiai islandai įkrito į širdį… Nes prisipažinsiu, gal kokius metus aš į juos žiūrėjau kaip į “nelabai tikrus arklius”. Islandukai nėra įspūdingi.. ne tokie metafiziniai, kaip lusitanai… visomis prasmėmis arčiau žemės… jie labiau mieli negu gniaužiantys kvapą. Mano draugui pvz jie baisiai patinka dėl savo cute-umo (nors Magni ir sužiaumojo jo švarko rankovę).

 

Iš arklidžių išėjo pagyvenusi moteriškė su juodu islanduku. Priėjusi levadą šūktelėjo ir pasuko atgal. Pamiršo uždėti arkliukui gūnią. Bet arklys norėjo į levadą. Po penkių minučių tampymo už kordo ir ratukų sukimo, jie šiaip ne taip sugrįžo. Moteriškė arkliuką pririšo ir burbėdama nuėjo į arklides. Aš pakilau eiti atgal į autobuso stotelę.

Po kelių minučių pričiuožia Mercedes džipukas – jame sėdi toji moteriškė, ryškiai jau nugalėjusi savo islandą, ir moja lipti į vidų. Bet durys užrakintos. Moteriškė spaudo mygtukus ir beviltiškai skėsčioja rankomis. Galų gale durys atsidaro, įlipu ir riedam Stokholmo link.

Pakeliui moteriškė papasakojo, kad šitą mašiną įsigijo tik prieš savaitę ir kol kas ją valdo mašinos kompiuteris, o ne atvirkščiai. Juodąjį islanduką ji irgi įsigijo neseniai, prieš pusmetį, o prieš tai mokėsi joti tik porą semestrų “ant didelių arklių”. Juokėsi, kad manė, jog islanduku bus galima “tiesiog joti”, bet gavosi kaip su Mersu – “tiesiog važiuoti” ne iš karto išeina. Paskui dar papasakojo, kad jos sūnus vedė ukrainietę ir kaip jie visi keliavo į Zaporožę lankyti merginos tėvų. Siaubo istorijos. Dar sakė, kad jos anūkė nenori joti jos šešiamečio juodžio, nes porą kartų nuo jo nukrito. Paklausiau, kiek anūkei metų. Aštuoniolika. O ji pati sekančią savaitę išeina į pensiją. Pamaniau, kad dar visai neseniai visi žmonės virš dvidešimt penkerių atrodė vienodai seni, o dabar visi tarp trisdešimt ir šešiasdešimt atrodo vienodai jauni.

Hm, galbūt niekada ne vėlu apsikrėsti islandlige?…

Anyway, svarbiausia, kad galų gale pasirodė tikra balandžio saulė.

P.S. Vis sukau galvą, kurgi iškeliavo tie islandų nugaros raumenys. Pasižiūrėjau čia, ir pagalvojau, gal todėl, kad didžiąją laiko dalį jie bėga eidine – kurios biomechanika berods yra sutelkto arklio priešingybė….Bet kodėl man vistiek atrodo, kad trenerės asmeninis islandas bėga eidine susitelkęs… hm.