Šiandien paskutinį kartą jojau Ostermalmės jojimo mokykloje - ir ant ne bet ko – ant karštos kumelės bėgikės.

 

Bėgike aš vadinu kumelę Vicsia, mat ji visada pasiryžusi skuosti pirmyn. Nors garde jos alter ego - Džekė skerdikė. Ji skliaudžia ausis, stumdosi, vaidina, kad kąs ir spirs. Aš su jos skerdikiškumu kovoju gražiuoju. Gėris prieš blogį. Po morką už išvalytą kanopą… nuvalytą nugarą… uždėtą apsaugą… balną…

Bet diena prasidėjo tobulai. Šį kartą balnojant ji neparodė nei vieno protesto ženklo - nors vis tiek gavo 1 kg. morkų.

Pamoka buvo gan nuobodi – pagrinde sukimaisi aplink priekinę dalį, bet mes su Vicsia sklandėm kaip (mano lygio) dievai. Vicsios risčia – kaip gulbės, net ir zovada, palyginus su mano įprastiniu susikaustymu ant didelių arklių, buvo super. Šįkart sėdėjau sau giliai balne, viskas jautėsi taip gerai - ir kilpų ilgis, ir kontaktas.. na tiesiog, jaučiaus lyg būčiau išlieta iš kokio silikono drauge su visu tuo balnu. Netgi įsidrąsinau ir mėginau loštis atgal… į pabaigą jau tik bemačiau jos gražiai išriestą kaklą kažkur žemai apačioje (reik pažymėt, kad kai Vicsia zovaduoja kitos mergos iš mano grupės, tai vaizdas būna toks – arklys šokčioja ir iškėlęs purto galvą)…ir perėjimas į risčią buvo smooth like silk.

Vicsios charakteris – kaip gražios moters. When she is good, she is really goood. But when she gets bad… watch out.

Va, bet kas užtat buvo einant namo…. Man priėjus prie išėjimo iš maniežo, Vicsia staiga kad šoko lauk lyg jai kas į užpakalį būtų spyręs.

Na, į maniežo vidų buvo prigarmėję daug vaikų su poniais, sekančiai pamokai, ir viena iš ponių buvo rujojanti kumelę, kuri labai jau žvengė kitam maniežo gale.

Tai aš padėkojau tik Vicsiai, kad neįmūryjo manęs į sieną, ir einu prie virtinės arklių. Nes mes viena linija, viena paskui kitą, grįžtam iš maniežo į arklides. Dvidešimt metrų – ir dabar jau beveik visi arkliai strykt pastrykt. Ir vėl. Ir vėl. O Vicsia - iniciatorė. Aš į ją žiūriu ir nesuprantu. Man ji neatrodo išsigandus. Nors tu ką. Nusprendžiau, kad tiesiog maivosi, vaizdžiai tariant, bujoja. Arklidžių mergaitė paėmė ją iš kitos pusės, ir taip dviese parvedėm į arklides. O už mūsų buvo dar kokie septyni arkliai. Prie arklidžių mergaitė ją paleido ir nuėjo atgal pagelbėti likusiems arkliams, t.y., jų jojikams.

Garde Vicsia buvo visai cool, nuėmiau jos kamanas, pririšau, ir tada … su baisiais žvengimais ir kanopų bildesiais atėjo likę arkliai… t.y. ne atėjo, o atbildėjo, atstrypavo, atšuoliavo su žmonėm pakibusiais ant pavadžių… mano numylėtasis džentelmenas Jack (see about) taip rovėsi į vidų, kad arklidžių mergaitei vos neišnarino peties… dvi nedidukės kumelės pamatę vieną kitą priešpriešiais ėmė žvengt… O Vicsia tai juk tigras savo garde. Ji ėmė rangytis…. tik įsiręžė.. .Aš galvoju, hm, joje akivaizdžiai bunda Džekė… o gal net ir Skerdikė… gal man išeit.. o gal nebūt bailei, ir pirmiausiai nuimt jai balną… ai, galvoju, geriau nevyt dievo į medį… nes aplink trenksmai… aimanos… lyg vampyrų sugreitinti šešėliai… išnirau iš gardo, ir šonan, ir gerai, nes tuo momentu Vicsios užpakalis švyst su tokiu galingu spyriu atgal į viršų… ir iš visų kitų gardų (jie atviri) tik šnai, šnai, kanopos ėmė skraidyt… tai aš kaip Saving Private Ryan tik moviau sinusoidine trajektorija vengdama spyrių į kitą arklidžių galą, kur jau kampe gūžėsi kelios merginos… Pro Blackie kumelę, kuri stovėjo praėjime ir pasišnarpšdama žvygavo.. tik įtraukiau galvą į pečius ir į balninę… drauge su keliom kitom mergom… stovim tarp durų ir žiūrim, kaip kitos mergos atbėga pro kanopų krušą…adrenalinas ohoho.

Na bet nei vienas arklys nenusitraukė – ačiū dievui… po kelių minučių jie nusiramino, aš Vicsiai nuėmiau balną… bet jausmelis buvo toks, kad vos išvengiau mirties, cho cho…tai toks gavosi audringas finito.