Nusprendžiau pribaigti šitą draft’ą, ypač kadangi WordPress teigia, kad jis last edited 1970 m. sausio 1 d. Argi ne nuostabu – dar nebuvo išaušusi interneto aušra, bet WordPress jau egzistavo.

Praėjusiais metais turėjau garbės susipažinti su šiaurine Europinės Rusijos dalimi – Karelija, Arkhangelsko sritimi ir Kolos pusiąsaliu. Spėkit, koks buvo mano pirmas klausimas kelionių agentūrai iš Petrozavodsko? Be abejo, kur galima pakeliui pajodinėti arkliais. Jokio doro atsakymo negavau, mat kelionės tvarkaraščio nežinojau iki pačio išvykimo. Ai, pamaniau, kaip nors. Pakeliui.

Galiu pasakyti, kad viešbučiai šiaurinėje Europinės Rusijos dalyje, ypač už poliarinio rato zonos toli gražu ne tokie, kaip Lisabonoje. Be to, buvo busy busy, ir tokiu būdu tik po gerų dešimties parų gavus laisvą dieną prisiminiau arklinio turizmo poreikį.

O tuo metu jau buvau kažkur aštuoniasdešimt km nuo Murmansko, mįslingame mieste vardu Apatity. Aukščiau esančioje nuotraukoje matosi Kirovskas, esantis Khibiny kalnuose šalia Apatity. Beje, Kirovską įdėjau palyginimui – įsivaizduokite, kaip atrodytų britų Lake district, jeigu jis būtų Rusijoje…. O Apatity geriausiai galima iliustruoti šia mūsų viešbučio nuotrauka.

Einu duobėtu šaligatviu, gretimais duobėtos asfaltuotos gatvės, yrantys blokiniai daugiaaukščiai… jeigu nebūtų plius septyni laipsniai vidurdienio saulės atokaitoje, rugpjūčio vidury, manyčiaus, kad esu Kaune.

Ir ką aš matau – šalia kino teatro Poliarny dvi mergaičiukės vedasi nediduką ponį. Be abejo, aš iš karto prie jų pripuolus imu klausinėti, ar yra čia koks jojimo centras. Taip, sako, yra, yra ir trenerė, ir mosteli kažkur daugiaaukščių link. Maždaug štai ten.

(čia jau akivaizdžiai ne Kaunas)

Hm. Ką daryti? Jeigu nėra paslaugios viešbučio recepcijos, visada yra taksi. Viešbutyje paprašau, kad iškviestų taksi (šitą dar jie sugebėjo padaryti). Taksi prašau vaikinuko nuvežti mane į arklides. Apatity nedidelis miestas, manau, visi turėtų viską žinoti. Taksistas nežino. Bet gatvėje pasiklausia keleto praeivių, ir sukam iš sąlyginio miesto centro, pro nedidelę geležinkelio stotį, kažkokių šabakštynų link. Nu nu, galvoju, tikiuosi, nereikės mano kelionės organizatoriams rinkti mano kūno gabalų į juodo plastiko maišus…

Apgriuvę senos lūšnos. Piktžolės. Nebaigtos statybos. Išmėtytos statybinės medžiagos. Duobėtas žvyrkelis. Taksistas sustoja prie kažkokių senų garažų, kur vyriškiai taiso mašinas. Klausia, kur arklidės. Atsako, taigi, va čia, už kampo.

Už kampo, ehm, stovi dvi trobelės iš rastų. Na, kaip gyvenamieji namai. Su siauromis durimis, langeliais. Bet kiemas ištryptas, ir matosi, kad pusė jo naudojamas kaip maniežas. Tie “gyvenamieji” namai, pasirodo, ir yra apgyvendinti arkliukų. Vadinasi, jie moka lipti laiptais…

Jo…..

Bet nėra nei žmonių, nei arklių. Taksistas sako, gal jie kažkokioj šventėj, miesto centre, jodinėja vaikus. Na, važiuojam tada į šventę. Ir tikrai, stovi du vidutinio dydžio arkliukai, aprėdyti dailiom dekoratyvinėm kamanom ir tos mergikės su poniuku. Arkliukai, beje, švarutėliai ir netgi riebūs. Mergaitės nieko nežino, tik sako, kad trenerė gali paimti mane pasijodinėti po gamtą. Paimu jos telefono nr. Bet trenerės mieste nėra… ji išvykusi… paskambinu, grįš kitą dieną… gal anksti ryte…

Kitą dieną pasvarsčiau, kad gal neverta rizikuoti pasimauti ant kokio styrančio armatūros virbo bejojant pro šabakštynus “į gamtą”. Taip ir nepaturistavau Kolos pusiąsalyje.

Beje, taksistas sakė, kad daugiau arklių mieste ir nėra. Mat amžino įšalo žemė, ganymosi sezonas labai trumpas, o ir šieną tenka importuoti. Net karvių žmonės nelaiko. Ką jau ten arkliai.

Nors Solovki saloje, Baltojoje jūroje, gyveno vienas laukinis arklys. Taip man sakė turizmo centre, kur klausinėjau apie ekvestrinio turizmo galimybes.

O vieną vakarą, kai saulė leidosi į šaltą ir tykų Baltosios jūros horizontą, ir karelinio beržo krūmynuose dūgzdami spietėsi uodai, į pakrantę tuo laukiniu arkliu atjojo vienas jaunuolis, kurį sutikau betepliojantį guašu Solovki kremliuje. Dailės akademijos studentas iš Peterburgo. Su iš dirželių sumeistrautom kamanom ir kažkokiu laaabai įdomu daiktu tarp jo užpakalio ir arklio nugaros.

Taip tyra ir pirmapradiška. Tikras ekologinis ekvestrinis turizmas.