Šiaurės Anglijoje esantis ežerų rajonas – the Lake District – pasižymi tuo, kad ten labai gražu ir labai šlapia. Todėl susipakavau savo šiltuosius Mountain Horse aulinius bei drėgmei atsparų kostiumą. Šeštadienį lietus merkė beveik be sustojimo. Mano kostiumas, kas be ko, geba atsispirti drėgmei maždaug vieną valandą. O dienotvarkėje – beach ride, trys valandos.

Sekmadienis. Aštuntą ryto baugiai atitraukiu užuolaidą – dangus nieko gero nežada. (Anglijoje debesys kažkokiu būdu sugeba būti rudi. Galbūt jie atspindi nuo plytų mūrinukų atsispindinčią šviesą?.. ) Brrr….

Vingiuotu keliu žemyn nuo kalvomis apsupto Windermere ežero Airijos jūros link. Pilkšvai rudi debesys lyg ir sklaidosi… Įsukame į nediduką kaimuką vardu Salicroft. Keletas tamsiai pilko akmens namukų. Vienoje pusėje – didelis plikas rudas kalnas. Kitoje – Airijos jūra. Jų tarpe – vėjo jėgainės. Takas į Murthwaite jojimo centrą pažliugęs nuo vakarykščio lietaus.

Akmeninės tvorelės, gėlynėliai. Nedidukas senas kotedžas. Išklampotose levadose – keletas gypsy cob tipo arklių, murzini iki ausų. Blyškiaveidžiai, strazdanoti paaugliai parveda keletą į arklidžių kiemą. Šukuoja. Balnoja. Tikriausiai, man teks vienas iš jų…ehm. Čia ne lusitanai. 

Arklidės daug mažesnės negu  įsivaizdavau: keletas pusiau atvirų gardų ir nedidelis, pilkų akmenų pastatas su keletu gardų viduje. Kiemas grįstas plytelėmis, priešpriešais esanti aikštelė – purvynas. Telkšo balos.

Balninė tamsi, su mažu langeliu. Panaši į hobitų urvą. Tikriausiai tai tikrai gan senas pastatas, o ne naujas, apsimetantis senu…. Gaunu užpildyti formą, kur reikia parašyti, į ką instruktoriai turėtų kreiptis, jeigu aš nusisukčiau sprandą… charakterizuoti savo sugebėjimus… kadangi nežinau, ką reiškia novice jojime, įrašau beginner… pasirašau, jog aš suvokiu, kad jojimas – pavojingas sportas ir žirgai tam tikromis aplinkybėmis gali sureaguoti neprognozuojamai… įrašau svorį ir ūgį… ups, pridedu prie skaičių “kg” ir “cm”, nes čia viskas matuojama akmenimis ir pėdomis….(feet ir stones).

Įdedu hobitiškųjų arklidžių foto… Pabalnotas ir fluorescentinėmis apsaugomis apkaišytas instruktorės Tomas, mergaitė su wellingtonais ir huskis šuniukas. Stoginėje slepiasi ūsuočiai gypsy cobs.

Tada gaunu šalmą, fluorescentinę liemenę (juokiuos, kad atrodau kaip statybininkė..Instruktorė pataria užsimauti ir neperšlampamas kelnes…) ir kumelę. Kumelė stovi garde jau pabalnota, ir visa apraišiota fluorescentinėmis juostelėmis – ant kantaro, kulkšnių ir martingalo. Juodai baltai marga, šnairavo ji į mane žydromis akimis. Kanopos padengtos galingų šepečių, kojos purvinos vos ne iki pažastų. Švelniai tarus, man ji pasirodė.. kaip čia išsireiškus… pakvaišus. Na, tokia crazy, kaipp bags lady. Dar tereikia pridėti, kad ant Fallon snukio raitėsi… patys tikriausi ūsai. Po kiekviena šnerve susisukę gelsvos garbanos….

Tada instruktorė paliepė kumelę, vardu Fallon, nusivesti į aikštelę ir prasitestuoti, kaip čia mums pavyks joti. Oho, kokia šauni tvarka. Užsilipu ant Fallon, kuri gan nedidukė. Pora moteriškių jau sėdi ant gerokai aukštesnių juodmargių žirgų. Kilpos kažkokios per trumpos, net ir išilginus iki maksimumo, instruktorė sako, kad ilgesnių ir nereikia. Ristelė OK, bet Fallon visiškai nesivairuoja, nebėga palei sienelę, o vis suka link centre stovinčios instruktorės. Na ir tiek to, ne parodomasis jojimas gi čia. Be to, žygyje arkliai seka vienas paskui kitą… Bet reikia Fallon išsikelt į zovadėlę… Ehm. Fallon nenori zovaduot. Iš tiesų, susijaudinus ji šoka pora kartų į šoną ir nustraksi aplink balą, su manim pakibusia jai ant šono….

Apsiniaukęs dangus, aš rangausi atgal į kreizovos juodmargės kumelės balną ir galvoju, kad nuostabus pasijodinėjimas pliaže, panašu, prasidės pliumptelėjimu į juodą pliurzę… Draugo veidas susirūpinęs: stovi jis toje purvynėje ir laiko Tesco’s supermarketo maišelį su turiniu mano piknikui…. Mėginu dar kartą, Fallon eina skersai ir kas žingsnį taip kresteli galvą, kad aš beveik lekiu iš balno. Instruktorė klausia, ar nenorėčiau pakeisti arklį. Sakau, aha, gal ir norėčiau, gal tie kiti žmonės geresni raiteliai negu aš. Ji per dantis iškošia, I dooont know…

Bet gaunu sėsti ant nedidukės rudos kumelės vardu Jazz. Instruktorė sako, ji labai, labai lėta. Na, galvoju, geriau jau ne-aristokratiškai joti lėta kumele, negu kad išdidžiai voliotis purvyne. Jazz risnoja nerealiai patogiai, įokteli pora žingsnių zovada, viskas bus OK. Kol kiti raiteliai mėgina savo arklius, sužinau, kad Jazz yra Velso ponis ir dvidešimt vienerių metų amžiaus.

Be manęs dar joja keletas moteriškių ir vienas keistokas vyriškis, su plonais ūsais. Pakrikštijam jį belgu. Užkandžiai keliauja į balnakrepšius, ir pro debesis besisunkiant saulei išjojame į pajūrį.

Kol jojom kaimo gatvelėmis, labai, labai lėta Jazz vilko koją už kojos, bet pliaže visi žirgai akimirksniu atkuto. Įveikus gan platų akmenuotą ruožą – kiek akys užmato platus, akinančiai baltas paplūdimys ir energinga jūros mūša. Debesys visai ištirpo ir saulės šviesa plieskia į akis. Juodmargiai juokingi arkliukai atrodo nerealiai dekoratyvūs, it haliucinacija, beveik tirpstantys vaiskioje šviesoje.

a) Zovada.

Lenktynės suorganizuotos tobulai. Pasidaliname į dvi grupes, kiekviena su instruktoriumi. Abi grupės patraukia į skirtingas puses. Aš mažiau patyrusioje grupėje. Mes žingsniuojame, o kita grupė – zovaduoja į priešingą pusę. Po keletos minučių mūsų instruktorė zovada suka apie mus ratą ir perrėkdama bangų mūšą šaukia, steady, gooo…..!!!! Žirgai net pritupia ant užpakalinių kojų, piruetu sukasi atgal ir pirmyyyyn, kiek tik kojos neša.

Net kvapą užgniaužė. Ypač, kadangi sukantis, matai kaip sukasi visi kiti žirgai, it sulėtintame kadre. Ir visi startuoja įstrižom trajektorijom. Jazz, gal ne pati didžiausia ir tikrai seniausia, taip dėjo į kojas, kad ohoho. Dar gyvenime nebuvau taip greitai jojus tokį ilgą atstumą. Islandai miške irgi deda daug energijos, tačiau Jazz - didesnis arklys… ojoi.

Zovada, švilpiantis pro ausis vėjas, pirmyn ir pirmyn į akinančią šviesą, ir atrodo, kad žemė visiškai ištirpus po žirgo kanopomis.

Ir taip daug, daug, begalę kartų. Praktiškai, dvi valandas taip pakaitom ir žingsniavom bei lenktyniavom.

Toji labiau advanced grupė gebėjo patys susitabdyt savo arklius. Žodžiu, kai mes juo prisivydavom, jie jau ramiai žingsniuodavo, ir mūsų arkliai nestabdomi sau patys sulėtėdavo. Tooooobula.

Belgo bėris pats greičiausias, skuta kojas keldamas vos ne sau iki ausų. Nežinau, ar jį belgas joja, ar jis belgą nešiojo kur norėjo, bet bėris varinėjo įstrižainėmis užkirsdamas kelią kitiems žirgams. Kurį laiko bėgo priešais mane, smėlis žiro į veidą. Net vakare vis dar krapščiau smėlį iš ausų…

Bet su Jazz aplenkėme ne vieną arklį ir ne vieną kartą. Porą kartų netgi atjojom pirmi (po instruktorės), mat Jazz baisiai mikliai imdavo startą, jau taip užgazuodama….

Į pabaigą radau palaimingą pusiausvyros tašką, kur atrodė, kad visas mano svoris minkštai minkštai slydo Jazz šonais, rankos sekė jos galvos judesį, ir tiesiog lėkėm, ir lėkėm, ir lėkėm….

b) piknikas.

Į trijų valandų žygį įėjo piknikas. Tam tikslui mano balnakrepšiuose plakėsi obuolių sulčių kartonas, mineralinio vandens butelis, riestainis, cheddar sūris, miusli batonėliai ir pieniškas šokoladas. Įsivaizdavau, kaip skaniai krimsiu visą tai kopose, kol arkliai ganysis.

Įsukom į kopas. Šauni dauba, matosi jūra, aukštos kopos užstoja nuo vėjo. Jazz džiaugsmui tarp viksvų želia žolė. Mano siaubui, voliojasi visokie plastmasiniai buteliai ir kitokios šiukšlės.

Pirma, paaiškėjo, kodėl arkliams kamanos užmautos ant kantaro. Pavadžiai kažkaip įdomiai susukami ir užkaišiojami, prie kantaro prisegamas kordas. Tada raitelis viena ranka laiko kordą ir gano arklį, kita kemša pikniko užkandžius sau į burną. Tai čia taip darė kiti raiteliai. O aš buvau stumdoma ir tampoma Jazz, kuri energinai rovė viksvas ir žolę… Tai sukrimtau gal vieną batonėlį, truputį šokolado ir šiaip ne taip spėjau gurkštelėti vandens.

Tada – atgal į Silecroft, pakeliui lenktyniaujant vėl, ir vėl… ir vėl…

c) Jazz in a rescue mission.

Paskutinius kilometrus kažkodėl jojome akmenuotaja pliažo dalimi. Visiškai nesuprantu kodėl. Atrodytų, arkliams gi nepatogu… Ir kaip tik Jazz vienu momentu staiga ryžtingai pasuka jūros link, nulipa nuo akmenų ir sustoja ant smėlio. Ir nei žingsnio į priekį. Tik atgal. Arba tolyn, jūros link. Nu va, galvoju, Jazz visai nebenori bristi per tuos akmenis…. Grupė sustojo, instruktorė liepia varyti ją čia, o Jazz nei iš vietos…, aš jaučiuosi idiotiškai. Ką daryti?

Staiga pamačiau, kad ji pastačius ausis ir žiūri į kopas. Pasekiau jos žvilgsnį. Ir vos neišvirtau iš balno. Iš žvilgančių viksvynų išniro juodi snukučiai.. gigantiški pilki vilnos kamuoliai… trumpos striukos juodos kojelės. Avys. Pabėgę iš kažkokios ganyklos, vilnų kudulai vienas po kito virto iš viksvų, ridenosi žemyn pliažo link ir sutrikę dairėsi. Ko gi čia gali reikėti avims pajūry…..

Suprask kaip nori, kai Jazz pamatė, jog tai vargšės pasiklydę avys, be didesnių problemų prisivijom kitus arklius. Tai gal ji mane gelbėjo nuo avių?… O gal šiaip, nutaikė progą įsikalinėti…

Žavinga.

Trys valandos neprailgo nei minutės. Atrodė, kad galėčiau visą gyvenimą šuoliuoti nesibaigiančiu sniego baltumo smėliu.

P.S. Belgas plojosi žemėn nuo savo bėrio. Kodėl – niekas nesuprato.

P.P.S. Beach gallop išvakarėse mostelėjau elio…vyno… šampano. Nepatariu. Don’t. Iškenčiau ne vieną dehidratacijos priepuolį lekiant zovada…ir lengvą sea sickness…