Taip, žirgai, ir geriau net neužsiminkite islandui, kad tai yra “poniai” – nebent tyčia norite įžeisti.

 

Islandiški žirgeliai melancholiški. Tokie tvirti, atsparūs, narsiai prisitaikę prie savo atšiaurios tėvynės. Bet - kartą palikę Islandiją, jie niekada negalės grįžti atgal. 

Į Islandiją draudžiama importuoti žirgus, nepatariama netgi įsivežti naudoto jojimo inventoriaus, nebent jis būtų idealiai švarus. Mat teigiama, kad dėl izoliacijos Islandijoje gyvenantys žirgeliai neserga kitur būdingomis ligomis. Netgi Islandijos nacionalinė jojimo komanda treniruojasi, kiek žinau, Švedijoje, idant galėtų keliauti po varžybas su savo žirgais…

Arba. Vienos pažįstamos islandės brolis vedė norvegę. Kartu su savo žirgynu – apie dvidešimt žirgų – persikraustė į žmonos šalį. O po keleto metų išsiskyrė. Ir grįžo į tėvynę – ką islandui veikt Norvegijoje…. Bet vienas. Be žirgų. Kuriuos beje praradęs gailėjosi labiau negu šeimos.

O Europoje islandukus visai neromantiškai puola egzema – berods, jiems per šilta. Kad nesikasytų, daugelis žirgelių vasarą praleidžia tampriai įpakuoti į beveik visą kūną dengiančias gūnias. Aukščiau esančioje nuotraukoje kaip tik ir matosi kaip koks viduramžių kovos žirgas aptaisytas Magni.

Man jie labiausiai patinka žiemą, su styrančiomis it briedžių barzdomis, apšerkšniję.

Arba rudenį, kaip iš kokio Žiedų valdovo, kailis permerktas žliaugiančio lietaus. Tamsoje.

Ir rugpjūčio pavakarę: joju be balno ant šiltos žirgo nugaros. Saulei leidžiantis. Miškas, saulėgražų laukymė, rėminanti žydrą Baltijos jūros lopinėlį. Tolumoje saulėlydžio nurausvintos uolos.

Ir dar kitą vasaros vakarą, tirštėjančiose melsvai pilkose sutemose, skriejantis tölt‘as keliuku tarp aukštų kviečių.