Garsios rusų režisierės Kiros Muratovos filmą “Passions” (Uvlechenie, 1994) radau, beje, pati.  Galbūt dėl to, kad jis nebuvo apie kokį nors garsų lenktyninį žirgą. Tiesiog pamačius jos stulbinantį “Long Farewells” (1971) pagooglinau recenzijas. Recenzijos teigė, kad “Passions” – keisčiausios Muratovos filmas. Kupinas slogaus erotizmo ir šokančių žirgų kanopų pagal Beethoveno “Džiaugsmo odę”.

( A propos, vargšė “odė”, sunku ją klausyti nesuvokiant, jog tai Europos Sąjungos himnas)

Gavau “Passions” per amazonę, ir tą patį vakarą įkišau į grotuvą. Tikrai labai keistas filmas. Nors kritikams jis buvo keistas tuo, kad totaliai iškrito iš Muratovos kinografijos konteksto – tema ir pasakojimo forma nesisiejo nei su jos ankstesniais, nei vėlesniais filmais.

O man jis buvo keistas žirgų vizualizavimo prasme. Muratova sugebėjo stulbinančiai blogai nufilmuoti ir žirgus, ir raitelius. Ta prasme, jos filmavimas visiškai ignoravo “žirginių filmų” vaizdavimo klišes”: kaip sulėtinimai, stambūs planai. Žirgai šmėkštelėdavo ir dingdavo, jų judesys buvo išskaidomas netikusios šviesos.

Žirgai buvo kaip haliucinacija, gerai įkomponuotos ir apšviestos – tik pagrindines herojes  vaidinančios Renata Litvinova ir Svetlana Kolenda.

Bet viena scena gali padaryti filmą. Tai yra Litvinova, atsibundanti rasotoje lenktynių tako žolėje. Aušra nudažo horizonte stūksančius kalnus ir ją pažadina kanopų bildesys.