Apie Seabiscuit irgi sužinojau iš savo draugo. Ištraukė DVD iš lentynos ir sako: “Tau būtinai reikia šitą pažiūrėti”. Bet tą kartą išsinuomojome kažką kitko, galbūt Mayami Vice, mat nutariau, jog reikia save kontroliuoti: plepėjimu apie arklius baigiu atstumti ir ištikimiausius draugus.

O kitą vakarą Seabiscuit (Gary Ross, 2003) jau sukosi mano grotuve. Nežinau, kažkaip filmai apie lenktyninius žirgus manęs neveža. Naratyvas toks. Seabiscuit, išvertus “jūros sausainėlis”, buvo toks vargšas neatskleistas lenktyninis talentas. Kai treneriai nepešė iš jo gerų rezultatų, jis buvo naudojamas treniruoti kitus žirgus. Lenktyniniai žirgai treniruojami poromis, kad įprastų aplenkti. Tai va Seabiscuit buvo tas žirgas, kuris buvo treniruojamas pralaimėti: jis bėgo šalia kitų tam, kad jį aplenktų. O kai nebėgo, anot filmo, suko ratus įkinkytas į arklidžių vandens pompą.

Bet tada toks iš krūmų išlindęs arklių burtininkas surado Seabiscuit, dar surado tokį nevėkšlą žokėją, juos abu suporavo ir štai kas gavosi. Seabiscuit įėjo į lenktynių istoriją kaip žirgas, mėgstantis laimėti. Laimėjimas, pasirodo, yra psichologinė nuostata, o ne fizinė galimybė.

Ir iš viso, įėjo į istoriją kaip Jungtinių Amerikos Valstijų, atsigaunančių po Didžiosios depresijos, simbolis. Žodžiu, kapitalizmo simbolis. Ir liberalizmo: jeigu nesiseka ir mini vandens pompą, tai pats kaltas. Ir įžvalgaus investuotojo-darbdavio: bet koks visuomenės atstumtasis, tinkamai panaudotas gali atnešti gražaus pelno. Gal čia ir sustosiu.

Tik pasakysiu, kad visai man nepatiko tas filmas, teigiantis, kad šaunuolis yra tas, kuris greičiausiai pasiekia kažkieno kito nubrėžtą tikslą.

PS. Seabiscuit tegyveno keturioliką metų (1933-47). Išėjęs į pensiją, mirė nuo širdies smūgio. Įdomu, kodėl.