Bloginimas įdomiai stimuliuoja atmintį. Pirmiausiai, rašymas padeda artikuliuoti patirtį, geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta su manimi ir žirgu jojimo metu. Bet kartais nei iš šio, nei iš to įvyksta stebinantys flash back‘ai į praeitį.

Pavyzdžiui, sėdžiu sau darbe ir staiga prisimenu: vaikystėje piešiausi schemas kur ir kaip stuktelėti prasižengusiam arkliui. Jeigu jis man spiria, tai stuktelėti berods į papilvę. Jeigu kanda, tai smogti… jau neprisimenu kur. Bet prisimenu pieštuku nubrėžtas punktyrines linijas. Tai įvyko Kauno zoologijos sode.

Mat Kauno zoologijos sode (KZS), pasirodė, buvo arklių. Greičiausiai aštuoniasdešimtųjų metų pabaigoj buvo galima išvysti mergiotę, bėgančią per pievas Ąžuolyne link poros raitelių. Ir šaukiančią: “atsiprašau, atsiprašau, gal galite pasakyti, kur čia galima pajodinėti?..” Tai buvau aš. Pajodinėti buvo galima zoosode.

Tai va, o KZS aš ir šiaip dažnai tupinėdavau ir piešdavau visokius gyvūnus, dažniausiai elnius ir ponius. Ir taip bepiešdama vieną dieną susipažinau su savo amžiaus vaikais, kurie, pasirodo, ir yra tie laimingieji, jodinėjantys zoosode. Vaikai buvo labai draugiški. Pasikvietė iš karto į ponių gardą pajodinėti. Buvo smagu gasdinti lankytojus išjojant iš ponių namelio į demonstracinį aptvarą. Be balno ir be pavadžių, kai kurie ir sėdintys atbulom.

Panašiai teko pasėdėti ant lamos, tapyro ir jauno kupranugario. Ir susipažinti su savigynos nuo arklio technika. Įdomu, kad vaikams tai atrodė svarbiausias dalykas, kurio vertėjo mane išmokyti.

Pirmą kartą mėžiau arklio mėšlą būtent tuose ponių garduose. Jo ten buvo visai nemažai. Mėšlas pasirodė besąs pritrenkiančiai sunkus.

Vieną vasaros vakarą ilgai vedžiojom po treniruotės suplukusį arkliuką, kalbėjomės, trynėm jo nugarą, o paskui pasimelžėm kažkokią miniatiūrinę ožkytę. Ne savo iniciatyva, ją reikėjo pamelžti. Primelžėm beveik pilną puodelį, tai buvo mano pirmas ir paskutinis šviežio, garuojančio ožkos pieno puodelis. Gardus.

Nebeprisimenu nei vieno vardo, net ir kiek laiko tęsėsi mūsų bendravimas. Bet susibendravom visai neblogai, ypač su viena mergaite, kuri vadeliodavo karietą su poniu. Ji jam supindavo dailias kasas. Paprastai eidavau pasižiūrėti jų treniruočių, kurių metu piešdavau.

Viena trenerė atrodė labai maloni, pataisydavo mano piešinius, mat pati buvo baigusi naujalinę dailės mokyklą. Vieną dieną sukaupiau visą savo drąsą ir, užlipusi siaurais laiptukais į jos kontorą, kuri buvo įrengta beždžionių paviljono antrame aukšte, pasiprašiau, kad mane priimtų jodinėti. Trenerė paprašė tėvų sutikimo. Kitą dieną atėjau (aišku, tėvams nieko nesakiusi) ir pasakiau, kad jie sutinka. Trenerė jau norėjo vestis mane “išbandyti” (ojezau jezau, kaip tada iš karto susuko vidurius iš baimės ir laimės), bet pusiaukelėje sustojo ir persigalvojo. Mat nutarė, kad tikrai nespėsiu mokytis naujalinėje ir jodinėti. Ir viskas. Daugiau joti zoosode negavau.

Kurį laiką atkakliai lankiausi ir bendravau su vaikais ir arkliukais. Po truputį artimiau susipažinau su jojimo klubo disciplina. Mat ten buvo dar toks treneris, labai piktas ir nervingas vyriškis. Už prasižengimus vaikams liepdavo daryti du šimtus pritūpimų. Kas fizine prasme visai gal ir neblogai. Bet dar jis rėkdavo, keikdavosi, ir vienai merginai kartą pasakė: “tavo papai kaip katės”. Ir kviesdavo visus vaikus žiūrėti kergimo scenų.

Taip ir aš pamačiau pirmą, ir kol kas paskutinį, kergimą gyvai. Buvo labai romantiška, vakarėjanti saulė, tik kažkaip nepatogu dėl trenerio replikų.

Paskui aš jį mačiau metodiškai mušant vieną arabą, kuris buvo nusidėjęs. Pakinkytas į bričkutę, pasibaidė, nulėkė per žmones link laukinių ožių, pasuko į medžiais apaugusį šlaitą, ten ir įstrigo. Galbūt mano atmintis klysta, bet rodos bričkutėje sėdėjusi moteris trenerė išvirto ir susilaužė koją. Tai jis tą arabą auklėjo. Praėjus dienai po incidento. Pririšo ir metodiškai skalbė šonus iš peties. Ir keikėsi. Aš buvau prie to arklidžių kiemo išėjimo, kai arabas nusitraukė ir šuoliais pasileido manęs link. Treneris šaukė, laikyk, laikyk. Aš tik ramiai pasitraukiau į šoną, ką ten ir išlaikysi, vartai platūs, arabas greitas, aš maža. Uodega tik šmėkštelėjo ir nurūko kažkur tigrų kryptimi.

Nežinau, kuo baigėsi arabui, nes išėjau namo. Paskui tikinau vaikus, kad yra gyvūnų teisių apsaugos tarnyba, su kuria reikėtų sukontaktuoti ir apskųsti trenerį. Vaikai abejojo, ar verta, kadangi KZS jau ir taip tą jojimo klubą norėjo uždaryti, tad būtų papildoma priežastis… Ir jo, kartą vienas dėdulė mus, keletą merginų, klausė, kodėl mes neinam pas bernus, o trinamės čia, su tais arkliais. Tai mes jį karštai įtikinėjom, kad mums “šimtą kartų” geriau arkliai ir kad nereikia iš viso jokių bernų. Va taip. Motyvacijos trūkumu tad administracija tikrai negalėjo skųstis.

Bet po to karto kažkaip atmosfera zoosode subjuro, jodinėti taip ir niekas man nedavė, paskui užspaudė mokslai, ir nustojau ten lankytis. Tik kartą pajojau ant to pačio arabo aptvare, be balnakilpių bet užtat su sijonu. Aprisčiavus vieną ratą pajaučiau, kad uuūūžt, kylu viršų, dar kartą uuūūžt, dar kartą, ir nuplasnojau su sijonu kaip plunksna į karštą smėlį. Tai buvo mano pirmas ir paskutinis kritimas KZS.