Pradėjus joti teko susipažinti ne tik su žirgais, bet ir su kitais jojikais.

Kaip ir žirgų, jojikų mokyklose yra visokių. Švedijoje jojimo grupės paprastai sudaromos atsižvelgiant į amžių ir gebėjimą joti. Vaikai ir suaaugusieji paprastai nemaišomi. Vaikai joja tik poniais.

O jaunyvi suaaugusieji susimaišo su senyvais pradedančiųjų grupėse. Pažengusios grupės dažniausiai susideda iš jaunyvų suaaugusiųjų: 25-35-mečių, tuo tarpu pradžiamoksliai dažniausiai būna gan pagyvenę.

Jau treti metai joju islandiškų ponių jojimo mokykloje, kuri yra įsikūrusi tolokai, pietiniame Stokholmo archipelage (nes gera). Ir pusantrų metų mokausi dresažo Ostermalmės jojimo mokykloje Stokholmo centre (nes arti). Taip gaunasi du kartai per savaitę ant skirtingų tipo žirgų. Mažai, bet geriau negu nieko. Apskritai, jojimas Haringėje, ko gero, yra vienas geriausių dalykų įvykusių mano gyvenime.

Mano pirmoji grupė islandų mokykloje buvo labai jauki. Tai buvo trys mano amžiaus merginos (darbo kolegės). Vieną šaltą snieguotą sausio naktį einant iš baro į metro jos man prasitarė bejodinėjančios islandiškais poniais. Oi, kaip aš užsinorėjau. Po keleto dienų pora jų pasirodė mano ofiso duryse ir klausia, tai ar važiuojam kartu joti sekančią dieną.

Kitą dieną atėjau į darbą apsirengus ilgą šiltą striukę, per plačias velvetines kelnes, ir jau aprašytaisiais Ralph Lauren batais. Nuvažiavom kažkur toli toli, pro miškus ir pievas, šmėkščiojančias sniegu aklinoj tamsoje. Įvažiavom pro barokinius vartus į dvaro teritoriją.

 

Sniegu apcukruoti raudonai dažyti nameliai su baltais langų apvadais. Nedidelėse arklidėse stovėjo maži, gauruoti arkliukai. Koks 15 jų. Ramiai žiūrėjo arba snaudė. Bendrom pastangom pabalnojom Hugur’ą – o siaube, supratau, kad nežinau nei kaip balnoti, nei kaip kamanotį arklį - rudai baltai išmargintą gauruotą meškiną, t.y. ponį. Zovadavau pėdas surakinus po Huguro pilvu (iš siaubo), sušalau į ragą, ir norėjau dar, dar, ir dar….

Taip pradėjau joti kolegių grupėje. Jos mane nuvairuodavo į Haringę po darbo ir parveždavo į Stokholmą. Buvo šaunu. Toje grupėje dar buvo tokia pagyvenusi moteriškė vardu Gill – na, jau link 50-ties. Kaip vėliau pastebėsiu, gana daug pradedančių joti yra panašaus amžiaus. Dažniausiai jų dukros ima jodinėti ir sugundo mamas.

Kaip taisyklė, tokios jojikės baikščios (Su amžium aš irgi darausi atsargesnė…) Būdamos nelabai sportiškos, įsipakavusios į apsauginės liemenės šarvus (nors mes tik risčiuojam!), sėdi kaip spurgos balne. Dar jos nuolat apimtos baimės. Matyt taip nori kontroliuoti kiekvieną žirgo judesį, kad mažiausias netikėtumas joms rodosi it maištas. Na, man irgi taip atrodydavo pradžioje, bet šį įprotį pavyko gan greitai suvaldyti.

Bet Gill labiausiai mėgo Birta – palvą kumelę tamsiais karčiais, kuri dažnai nervingai kratė galvą ir gazavo be galo, be krašto, be reikalo. Pamažu Birta man ėmė panešėti į Gill: neurotišką, pagyvenusią moteriškę, smulkiom raukšlelėm išvagotu veidu.

Tik praleidus nemaža valandų ant Birtos nugaros, supratau, kad ji besanti simpatiškas arkliukas su smagiu lenktyniavimo instinktu (galbūt mano įspūdis apie Gill taip pat klaidingas?…). Miške (Birtai, ne Gill) yra būdinga zovadoje nustumti kitą arklį siaurame kelyje ir išsiveržti į priekį.

Kartą ji tą padarė su manimi ant nugaros: galvojau, vajė, sudegsiu iš gėdos. Taip buvo nepatogu prieš nustumtąją raitelę. Zovada siauram vingiuotam kely. Birta ją stumia. Aš sėdžiu ant Birtos ir nežinau, ką daryti. Laimei, nustumtoji, būdama iš arklidžių personalo, nesutriko, nors jos arklys ir užlėkė ant nuolaidžios uolos posūkyje…. ehm, bet ir neapsidžiaugė. Tačiau kitą kartą jau žinojau, kas gali būti, ir stengdavausi joti priekyje visų. Tada lenktyniaudavom tik su vėju.

Bet po pusmečio instruktorė pasiūlė pakeisti grupę – mat mano kolegės, net ir Gill, buvo pernelyg pažengę. Man, tiesą sakant, buvo vistiek, nes aš norėjau joti savo malonumui ir tvirtinti pilvo raumenis. Sėdėdavau sau išsišiepus ant kulniuojančio arklio, kai kiti atlikdavo mįslingą, neperprantamą jojimą žemoje formoje. Bet Sofie įtikino, kad čia aš nieko neišmoksiu. Reikia pradėti nuo pradžių. Ką gi, reikia tai reikia, tuo labiau, kad buvo daugiau mokinių, važinėjančių iš Stokholmo.

(beje, praktiškai neįmanoma mokintis jojimo neturint mašinos. O aš neturiu. Tai gal dėlto vis neišmokstu joti???…)

Ir štai viena maloni pagyvenusi moteris keletą mėnesių mane vežiojo iš Stokholmo į archipelagą. Ji mokėsi joti idant galėtų drąsiai su draugėmis važiuoti i jojimo atostogas Švedijos kalnuose. Gal kad narsi verslininkė, per pusmetį ji pasiekė daugiau negu Gill per pusantrų metų…

Tačiau pati šauniausia pagyvenusi moteriškė yra Anita, kuri mane maloniai transportuoja į Haringę jau antrus metus. Jos jaunesnioji dukra lanko konkūrų kursus ir savo aistra užkrėtė mamą. Įdomu, kad vaikystėje Anita mėgino joti viename žirgyne, tačiau ten nebuvo progos prižiūrėti žirgus. Jos netenkino vien sėdėjimas balne. Norėjo daugiau kontakto su žirgais. Tai suvis nelankė to žirgyno.

Įdomu palyginti, kad vaikystėje kartą pamačiau merginą, šlapia kempine valančią žirgą. Juodą, blizgantį. Kaip jai pavydėjau! Tačiau mėginimai artimiau įsilieti į arklidžių gyvenimą nuėjo šuniui ant uodegos.

Mano laikais, galima taip pasakyti, žirgynai dar nebuvo verslas. Tik sportui perspektyvūs vaikai galėjo tikėtis laimės būti pilnaverčiais mokiniais. O tada kenčia mokslai (ir tėvai)… nesportiškų vaikų (manęs) nenori įsileisti treneriai… Tad valyti kanopą, šukuoti uodegą ir užmauti kamanas teko mokytis Švedijoje.

(Beje, atvažiavus į Kauną, supratau, kad šukuoju arklį kažkaip ne taip, kaip reikia… Po to Ostermalmės mokykloj pašukavau arklį energingiau prieš plauką, ir jis taaaaip į mane pažiūrėjo… gerokai nustebęs)

O Anita, būdama aukščiausiojo teismo teisėja, savaitgaliais pati atvažiuoja į arklides pamėžti mėšlo, pavedžioti apsirgusius arkliukus. Už ačiū.

Aš irgi galvoju, kad visada būčiau nieko prieš įsidarbinti gardų mėžike. Bet žiūrėdama į Anitą suprantu, kad šis darbas gan konkurencingas, bent jau Skandinavijoje.

Kita mokinių kategorija  – tai aš. Tai yra merginos, paauglystėje mėginusios joti. Pabaigę mokslus, pradėję darbo karjerą, jos atranda laiko ir pinigų įgyvendinti vaikystės svajonę. Lėkti šuoliais ant žirgo per daug nesukant galvos. Šito aš ir mėginu pasiekti jau treti metai. (Beje, prieš keletą savaičių teko pirmą kartą save pamatyti vaizdajuostėje. Bijau, kad teks mokytis dar trisdešimt…)

Iš mano trejų kolegių dabar jau nebeliko nei vienos. Dvi iš jų pastojo ir po penkto mėnesio nustojo jodinėti. Tiesą sakant, viena mergina, būdama nėščia, sugebėjo nukristi nuo ponio i šlapią purvą, mat jis staiga iššoko iš juosta aptvertos teritorijos. Tamsoj. Žliaugiant lapkričio lietui. Bet krytis baigėsi laimingai. Trečioji tuo tarpu išsikėlė į Gotlandą, kur nuspirkus namą su arklidėmis planuoja įsigyti savo ponį.

Keletas apyjaunių merginų (trisdešimties su kapeikomis) joja tradicinių žirgų jojimo mokykloje Ostermalmėje (OR). OR prieigos atrodo šiek tiek kitaip negu Haringes. Ne baroko vartai, bet tolumoje stūksantys dujų bokštai.

Viena labai miela ir drovi blondinė Susanne labai nervinasi prieš kiekvieną treniruotę, nors paprastai jai viskas sekasi kuo puikiausiai. Atrodo, po naujųjų turėsiu naują kolegę, jeigu skrajojimas ant Vicsios (žr anksčiau esantį blogą) neatmušė noro joti OR.

Tai džiugu, mat yra dvi tokios pagyvenusios ponios, kurios jodinėja tikriausiai dėl to, kad joms liepia draugai. Kito paaiškinimo neturiu. Abi mirtinai bijo arklių, dažniausiai prašo personalą juos pabalnoti. Joja su stekais, bet jų nenaudoja. Viena jų zovaduoja tik jeigu instruktorė bėga greta žirgo. Apskritai, pusę pamokos laiko praleidžia stovėdamos maniežo viduryje ir taisydamosis balnakilpes.

Bet kita mažutė pagyvenusi beveik močiutė, jojanti labai sustingusia povyza, į viską žiūri pozityviai ir net šliumptelėjusi žemyn į maniežo dulkes nepraranda entuziazmo. Nors be kėdės jai sunku užlipt ir ant žemo žirgo, bet ji narsiai imasi mėginti naujų pratimų.

Jojančių vaikinų nesu daug sutikusi. Nors, OR “pažengusių grupėje” buvo du pagyvenę vyriškiai, kurie sėdėjo ant žirgo susirietę kaip krevetės. Atrodė, kad jų sanariai visiškai nesilankstė. Sėdėjo sustingę kaip varvekliai. Bet užtat vienas jų visada dėvėjo raudoną liemenę it pasiruošęs lapių medžioklei ir vieną kartą džentelmeniškai nuėmė Vicsios kojų apsaugas. Kai aš, neiškentus stumdymosi, grasinimų spirti ir kąsti, išbėgau į praėjimą ir iškėliau meldžiamai rankas į dangų, t.y. lubas. Jis rizikuodamas savo gyvybe įėjo į Vicsios gardą, atlikęs reikalą, suvyniojo apsaugas, ir sakydamas “voila”, padavė man ir nusilenkė. Vyrai yra gerai, nes jie dažniausiai jeigu ir ko nors bijo, tai dar labiau bijo skųstis.

(Beje, vasarą sugebėjau iškristi iš pažengusiųjų grupės mat nespėjau laiku sumokėti už semestrą. Tai vėl atsiradau kartu su pagyvenusiom moteriškėm. Kas yra daug geriau, mat mes turim visą maniežą, o ne pusę, tuo tarpu mūsų vos ne per pusę mažiau negu pažengusiųjų grupėje. Ir darom įdomesnius dalykus, mat toje, ehm, pažengusiųjų grupėj, tik jojau paskui priešais bėgančio arklio uodegą ir dariau, ką jis daro… darbo risčia…lengva risčia…keičiam kryptį…keičiam koją… išilgai, skersai, įstrižai… zovada į vieną pusę…į kitą… pažingsniuojam… sustojam ant vidurio linijos…paglostom žirgą… nulipam, pamoka baigtą. Net nežinau, ką išmokau per tą pusmetį…)

Dar atrodo, kad Švedijoje sunku rasti moterį, kuri nebūtų kažkuriuo savo gyvenimo tarpsniu jodinėjusi. Tik spėk prasitarti!