Buvau grįžusi Lietuvon: Kalėdos! “Baltų lankų” knygyne sužėriau keletą litų į Sauliaus Žuko piniginę – nusipirkau DVD “Tadas Blinda”. Vien ko verta seriją atverianti sekvencija!

Raitelis šuoliuoja žirgu į piliakalnį. Viršūnėje – siluetas: piestu atsistojęs žirgas, žvengimas. Žirgas nušuoliuoja žemyn ekranu, artyn žiūrovo. Širdis almėdavo.

Paleidau skaitmeninį Tadą Blindą DVD grotuve. Scena nepaprasta, bet kažkodėl pažaliavusi. Turėtų būti ne “black and white”, bet “green and grey”.

Žvengimas kažkaip “užlipintas” ant viršaus. Ką galima pasakyt apie visą T.B. garso takelį.

Žodžiu, pono arklidėse Blinda su kitais valstiečiais vaiko ant kordo žemaituką eržilą, atseit, neprajodinėtą. Eržilas įspūdingas išties, kone žemę siekiančiais karčiais.

Jį tokį, drauge su eržilu, pamato bajoraitė, ir tai jai palieka labai teigiamą įspūdį. (Apie lietuvius vyrus ir jų eržilus gražiai yra parašiusi žežere. Blinda užšoka ant eržilo, mat gauna žinią, kad jo tėvukui negera. Eržilas nesupranta, ko iš jo nori, bet Blinda jo gražiai žemaitiškai paprašo, ir arklys nuneša jį namo.

Maždaug čia mano džiaugsmas pakartotinai žiūrint lietuvišką vesterną ir baigėsi.

Tadas Blinda, pasirodo, buvo vežikas. Kas mano atmintyje visai neužsifiksavo, bet tiek to jau. Galbūt dėl to jis ir kiti ragino žirgus suplakdami pavadžiais.

Tiesą sakant, buvo smagu matyt tiek daug stambesnių ir smulkesnių žemaitukų. Ir sportinių žirgų, gal trakėnų. Bet bloga darėsi matant, kaip aktoriai staigiais judesiai (ir visai be akivaizdaus reikalo) žiauriai užtraukia pavadžius ir puola plakti arkliukus kažkokiais šniūrais, norėdami pereit į zovadą. Kas, be abejo, sekundės dalimi pavėluotai, iliustruojama prilipintu garso takeliu. Pliaukšt, šmaukšt.

Nes jie tokie vyrai, tikri žemaičiai, tai kaip jau čia tvirta ranka neužtraukus tą mažą arkliuką!… Ot, visai kaip tikras vyras, šmaukštelėjo, ir nuplumpsėjo miško keliuku!…

Dar buvo nepaprasta matyt gražuolės socialistės bajoraitės slaptą susitikimą su Tadu Blinda miške. Bajoraitė su sijonu atjojo ant labai storo darbinio arklio. Aktorei baisiai nesisekė ramiai stovėti šalia Blindos arkliuko. Todėl bajoraitė vis staigiai užtraukdavo pavadžius, taip, kad arklys užversdavo galvą į viršų plačiai pražiojęs nasrus. Kaip koks drakonas. Ir, kadangi bajoraitė neatleisdavo pavadžių, vargšas drakonas, aišku, žengdavo atgal. Tada bajoraitė kulnais, kulnais, vėl į priekį. Vėl pavadžiai atgal. Taip ir “vazojosi” su tuo žirgeliu sudraskyta burna aplink Tadą su ūsais…..

Šiaip dar nebaigiau peržiūrėt visų serijų, bet jau tikrai nuoširdžiai galiu rekomenduoti visiems ir visoms, besidomintiems ir besidominčioms Lietuvos jojimo meno ir mene istorija.

P.S. Jau pažiūrėjau iki galo. Paskutinėje scenoje beveik “stunt”: Blindos lavonas permestas per žirgą, kuriuo joja jo draugas. Žirgas netgi risnoja. Blindai tikriausiai ne itin patogu, o žirgui – akivaizdus diskomfortas. Scena užbaigiama siluetais horizonte, žirgas išsižiojęs, užlaužtais žaslais. Eina įsitempęs kaip stirna. Užlipa į piliakalnį. Filmas baigiasi.

PPS. Pamiršau įdėti faktų: “Tadas Blinda”, keturios serijos, režisierius: B. Bratkauskas, Lietuvos kino studija, 1972. Vaidina Vaiva Mainelytė (skalbėja, malūnininko dukra) ir daug vyrų su ūsais.