Blogas jojimas vis dėlto pasižymi viena gera savybė – mėginimu bet kokia kaina išsilaikyti ant žirgo nugaros.

Tačiau besimokant joti poreikis išsilaikyti ant žirgo nugaros tapo kuo toliau, tuo mažiau savaime aiškus. Pastaruosius trejus metus praleidau besimokydama atlikti esminius veiksmus. O jų pasirodė nemaža.

 

Sėdėti tiesiai ir stabiliai. Žiūrėti kur joji. Kilnotis ant teisingos kojos, ypač persiorientuoti keičiant kryptį. Pasikelti zovada iš žingsnio ir risčios – lengvos arba darbinės. Laikyti stabilias rankas. Minkštinti kontaktą pavadžiais. Joti “iš rankos” ir “iš blauzdos”. Jau nekalbu apie “iš sėdėsenos”. Ir be galo, be krašto lavinti balansą. Kuriuo gamta manęs natūraliai neapdovanojo. Aš sunkiai pastoviu ilgėliau ant vienos kojos, ypač ant kairės.

Dar aišku yra išjodinėjimo maršrutai manieže. Skersavimas. Gebėjimas saugiai joti gamtoje – šokti per griovį, lipti per rastus, apjoti medžius miške, joti per kelio sankryžą, risčiuoti per balas. Galų gale, kai šilta, plaukti su žirgu. Ir mieste. Risnoti valandą Vallhalavagen bulvaru Stokholmo centre idant dvidešimt minučiu pazovaduoti Lilla Jans skogen (Mažojo Jonuko miško parke).

Užsiėmus visais šiais esminiais dalykais sąmoningas mėginimas išsilaikyti ant žirgo nugaros kažkaip pamažu pasitraukė į gan tolimą planą ir beveik išnyko. Gal kad jojami mokyklos žirgai buvo tokie mieli, romūs, rutinizuoti. Jie daugmaž žinojo, ką daryti, aš žinojau, ko jie bevelyja nedaryti, ir porą metų tarpusavyje aiškinomės šia tema. Be ypatingesnių ginčų.

Ir per pastarąjį pusmetį nutiko kažkas nepaprasto. Vienos pamokos metu gavau joti didelę juodbėrą kumelę vardu Maja. Maja buvo neseniai atvykusi į jojimo mokyklą. Pirmą kartą ant naujo žirgo visada esu šiek tiek įsitempusi. Nežinia gi, ko tikėtis. Daug ką pasako balnojimas ir risčia. Maja apsimetė nepastebinti, kad aš ją balnoju, o risčia buvo daugmaž patogi.

Zovada? Trenerei paliepus visai efektyviai iš kampo pasikėlėm į zovadą. Ojezau, kokiais žirafos šuoliais pasileido Majsan (mažybinis vardas). Taip ir įsivaizduoju dabar, ilgos kojos su tokiom didžiulėm kanopom. (Pakėlus vieną išvalyti suvokiau žiūrinti į keptuvės dangtį).

Ne kas. Kiekvienas šuolis mane sviedė pirmyn ir aukštyn iš balno, lyg pirmą kartą sėdėčiau ant žirgo nugaros. Rankos šokinėjo aukštyn-pirmyn-atgal, tikriausiai baisiai draskydamos žaslus. Siaubas visiškas ir kokia gėda… Kur dingo mano mokėjimas joti…. Pamėginau lėtinti į risčią, bet rankos tik aukštyn-žemyn, ir jokio efekto. Laimei maniežo ilgosios sienos gale Majsan pati sulėtino žingsnį. Sekanti ilgoji – vėl reikia keltis zovada.

Reikia tai reikia, kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Dar spėjau pagalvoti apie karčias mokslo šaknis arba pamėlynavusį užpakalį ir nusiteikiau iš anksto stambiam galopui. Pasikeliam į zovadą, viens du.. sėdu giliau, mėginu nevirsti į priekį, jau lyg ir pagavau ritmą, ir staiga Majsan paspartina šuolį. Ei, aš ant jos pirmą kartą, nežinia ko tikėtis.  Bet nieko baisaus juk. Galvoju, nedėk į kelnes, būk drasi. Kaip kitaip išmoksi joti.

Pamėginau pastabdyt pavadžiais, švelniai. Pagniaužiau abu pavadžius (rankos šokinėja), Majsan – nulis reakcijos. Dar pamėginau. Dar. Nieko. Aha, galvoju, gal ji įsikando žąslus. Pamėginsiu kaip darom su islandais – pagniaužyt vieną pavadį. Ech, reikėjo mėgint išorinį. Bet gniauždama vidinį praradau balansą, pakilau iš balno per pora plaštakų ir gerai timptelėjau tą pavaduką… Majsan klusniai užsuko maniežo vidun, o aš išskridau iš balno tokia apvalia trajektorija..skriedama pagalvojau, gal paleist pavadį, bet nusprendžiau nepaleist ir gerokai ją truktelėjau. Majsan romiai iš viršaus žvelgė savo didelėmis akimis.

Toks buvo mano pirmas kritimas per visus šiuos tris metus mokinimosi joti. Labai minkštas, ir valio, kad jojam su šalmu, nes gerokai kaukštelėjau pakaušiu – kaklo raumenis maudė keletą dienų. Atsistojus ėmiau juoktis (ištikus šokui, visada juokiuosi) ir užlipau ant romiai stovinčios Majsan.

Trenerė negalėjo suprasti, kodėl nukritau. Aš jai pasakiau, kad visiškai nelaikiau balanso zovadoje. O jai atrodė viskas normaliai. Galbūt, kad mes visos negabios raitelės jojam pakibę kažkur erdvėje virš balno… Daugiau zovaduoti tą pamoką man nebeteko.

Bet esmė tame, kad aš net nemėginau išsilaikyti balne. Tiesiog plumptelėjau ir viskas. Pamaniau, oi, tuoj nukrisiu ir nukritau. Terapeutinė kritimo pasekmė buvo išties galinga – ėmiau joti kur kas labiau atsipalaidavusi. Mat dabar jau tiksliai žinojau, kuo skiriasi lengvas balanso praradimas nuo išties nebekontroliuojamo skridimo nuo žirgo.

Bet nuo to karto vis dažniau ėmė dėtis keisti dalykai. Ramiausi žirgai, kuriais iki tol buvau jojusi n-kartų zen budistiniame režime, ėmė zylioti ir baidytis. Kodėl? Juk kaip tik pradėjau joti labiau atsipalaidavusi… O sakoma, kad žirgas jaučia įsitempusį rairelį ir pats įsitempia…

Pavyzdžiui, Hjalmar, flegmatikas, storas kaip karvė švedų jojamasis, paprastai velkantis koją už kojos, zovadoje palei sieną staiga šoko maniežo vidun ir nušokavo skersas į dešinę. Truputis grunto pakilusio iš po kanopos atsimušė mat į sieną, nuaidėjo…. Iš netikėtumo užtraukiau pavadžius, pakilau balnakilpėse, užgriuvau jam virš kaklo, įsitempiau, žodžiu padariau viską, ko nereikėtų tokiais atvejais daryti. Bet! Išsilaikiau ant nugaros. Štai beje ir pats herojus.

O kitą dieną gavau joti Top Wesselton, ne itin aukštą juodbėrį, gražiu snukučiu. Gerai. Blogai tai, kad mūsų šeštadienio grupė vis didėja. Pradžioje visame manieže jojome keturios, palaipsniu prisijungė dar pora merginų. O dabar atėjo dar viena moteriškė, norinti pamėginti, kaip seksis ir galbūt prisijungti sekančiame semestre. Besanti maždaug tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų, pasakė, kad nėra jojusi apie dvidešimt metų. Ir norėtų pradėti iš naujo.

Moteriškė gavo joti Vicsia, guvią ir energingą kumelę, kuri dažnai rujoja ir baisiai nemėgsta būti šukuojama ir balnojama. Priešinasi kaip tigras. Bet joti ja smagu, nes Vicsia guviai minkštu žingsniu veržiasi į priekį, yra jautri. Ypač minkšta zovada, lyg sėdėtum fotelyje. Štai jos portretas.

Kadangi mes esame gan pradžiamokslės, zovados treniravimas dažniausiai vyksta taip. Du arba trys raiteliai joja palei sieną, likusieji stovi viduryje. Tie, kurie joja, pasikelia į zovadą, po kelių šuolių sulėtina į risčią ir vėl iš naujo. Gavau joti poroje su moteriške ant Vicsios. Oje. Vicsia ėjo skersa, priešinosi, o paskui zovadavo įvairiomis kryptimis: suko nereikalingus voltus, nusukinėjo vidaus link iš tako, bet moteriškė kantriai ant jos laikėsi ir nereiškė jokių nepasitenkinimo garsų. Vicsios trajektorijos buvo problema, mat nors ji turėjo iš principo būti priešingoje maniežo pusėje, vis atsidurdavo arčiau ir arčiau. Man reikia keltis į zovadą, o ji staiga sustoja ant tako už kokių penkiasdešimties metrų ir nerodo jokio noro eiti pirmyn.

(Trap kitko, įdomu. Vicsia gana daug jojau pavasarį, ir tai buvo pirmas žirgas, su kuriuo šokau per X kliūtelę. Maniau, kad ji nuostabi, tiesiog skaito kryptį iš mano galvos. Beje, štai Top W.)

Toks chaotiškas Vicsios plaikstymasis man visai nepatiko, o dar labiau supyko Top W. Vicsia, beje, yra jo kaimynė, ir išeinant iš arklidžių, Top pamėgino krimstelėti jai į šoną. O dabar jis staiga krioktelėjo, jo priekis pakilo, ir mano supratimu, atliko kažką panašaus į piruetą į dešinę – jo metu aš pakilau į viršų, griuvau į šoną, pamečiau kairę kilpą. Pamaniau, na, nieko, čia kaip Hjalmar, išsilaikysiu. Dar nekrisiu. Tada Top W šoktelėjo į kairę, maniežo vidun, ir pasileido zovada aplenkdamas ant tako įsikalinėjančią Vicsia. Tipo, jeigu zovaduojam, tai zovaduojam.

Tada pamaniau, ei, nebekontroliuoju žirgo. Galbūt laikas nukristi? Užmečiau akį žemyn. Žemę judėjo labai greitai ir atrodė toli. Ne, pagalvojau. Gal geriau nekrisiu. Gal geriau pamėginsiu išsėdėti kiek galima ilgiau. Reikia išpešt naudos iš tokios situacijos. Problema buvo ta, kad Top W zovada buvo beveik tokia pat krati kaip ir Majsan. Bet, adrenalinui plūstelėjus mano venomis, tai jau nebelabai rūpėjo. Kiekvienas žingsnis sviedė iš balno, aukštyn ir pirmyn, vos ne Top W ant kaklo.

Pirmiausiai, pamaniau, reikia atsisėsti į balną. Tada stabilizuoti tą koją, iškritusią iš balnakilpės. Pasistengiau, kad blauzda su pėda “apmirtų”, tampriai prisiglaustų prie šono, bet nespaustų. Tą patį padariau ir su koja kilpoje. Pasistengiau, kad ji švelniai remtusi pirštais į kilpą, bet nebūtų stipriai ir giliai įkritus, neduok dieve, jeigu įstrigtų. Tada pasistengiau abu kelius “priklijuoti” prie balno šonų, bet nespausti. Ypač palaidosios kojos. Apačia jau lyg ir stabili. Tada pamėginau kiek galima nevirsti į priekį, švelniai tempti pavadį atgal ir atleisti. Tai buvo ehm, nelengva, nes zovaduodamas Top W mojavo galva, Ir niūniavau “tpru tpru” plonu balseliu, taip švedai ramina įsismarkavusius arkliukus. Ir, mano nustebimui, Top W sulėtėjo ir visai ramiai sustojo. Jo širdis plakė stipriai, o aš taip nudžiugau, kad pasilenkus ėmiau meiliai tapšnoti jam petį. Ir, aišku, juoktis, iš laimės, kad viskas gerai baigėsi.

O instruktorė ėmė šaukti: “neglostyk jo, negirk”. O paskui sako: “aš maniau, kad tu nukrisi”. Ir: “geras balanso pratimas”. Kitų mokinių veiduose atsispindėjo siaubas, ypač vienos pagyvenusios moteriškės.

Trenerė liepė visiems jojikams joti palei sienelę risčia. Vos tik grįžau prie sienelės, Top W vėl sužvingo, įsuko į maniežo vidų ir pasileido zovada pirmyn. Bet šį kartą pėdos liko kilpose ir po kelių šuolių sulėtėjom. Trenerė sako: “Duok jam tikslų ženklą, kad tai risčia”. Man jau truputį baugu, bet atgal į taką, ir po poros ratukų Top W atsipalaidavo ir ramiai risnojo. Po pamokos trenerė paklausė, kaip visada, “Kaip praėjo pamoka?”. Gerai, atsakiau. Ar tai Vicsia jį įkvėpė palakstyti? Ji irgi taip pamanė. Na, bet šaunu, kad likau balne. Nors tai ir nebuvo geras jojimas, bet tikrai gera patirtis.

O įdomiausia tai, kad per tas keletą sekundžių, kada Top W pasinešė, smegenys prasuka keletą galimų scenarijų ir kūnas koordinuotai mėgina ištaisyti padėtį. Gaila tik, kad niekas nefilmavo. Bet gal bus kitų progų patikrinti savo emergency sprendimų tikslumą. Mat, kaip taisyklė, niekas nepastebi to momento, kada žirgas pasineša, ir tada belieka spėlioti, kaip ir kodėl… O šiaip gali būti, kad senosios kartos jojimo mokyklos arkliams atsibodo nešioti nemokšas raitelius.

O dar, paskaičius Sally Swift pamaniau, kad mano kairės pusės raumenys sutrumpėję. Matyt, ne atsitiktinumas, jog visada pametu kairę kilpą.

Bet ko jau nesuprantu, tai volto darymo idant pristabdyti aukštą žirgą. Matyt, trūksta fiziologijos. Kaip Majsan atvejis parodė, posūkis tolygus trajektorijai žemyn ir į kraiko dulkes….