You are currently browsing the monthly archive for Sausis 2008.
Iš tikrųjų nejojau štormo metu, bet šįvakar grįžtant iš arklidžių galvoje suskambo Jim Morisson.
Pasibaigus treniruotei, pradėjo snigti.
O prieš prasidedant, nufotografavau savo jojimo mokyklos islandus.
Gauruoti, barzdoti.
Čia Ask, tikras briedis, miškų karalius.
Štai ir postas tiesiogine prasme vertas tag’o “semiotika”. Šiandien išsirengiau traukiniu į šiaurę. Uppsalą. Pamatyti semiotikos kūną ir kraują.
Taip, žirgai, ir geriau net neužsiminkite islandui, kad tai yra “poniai” – nebent tyčia norite įžeisti.
Šito post’o juodraštį atidariau gan senokai, kad nepamirščiau. Nepamiršau. Bet nežinau ką ir beparašyti.
Pirmą kartą filmą Juodasis eržilas arba The Black Stallion pamačiau per Sat3 kanalą, kurį 1990-ųjų pradžioje gyvai dubliuodavo tokia moteriškė. Tiesą sakant, įsijungiau teliką, o ten – plaukiančio arklio kanopos nufilmuotos iš apačios. Taip vos ir nenualpau.
Kažkaip neseniai užsimaniau vėl pasižiūrėti į tas kanopas. Vėlgi, iškilo klausimas. Pirkti vaikišką filmą DVD ar nepirkti… kažkaip, nei šis nei tas. Na, bet kadangi filmas padarytas Francis Ford Coppola’os, nusprendžiau, kad pirkti galima.
Ir žinot ką, nustebau, kad The Black Stallion nufilmuotas dar 1979 metais. Velniai griebtų, kaip šauniai padaryta. Ir svarbiausia, absoliučiai – bent jau kol kas – nesenstanti estetika.
Mano draugas pažiūrėjo truputį ir sako: o kur žodžiai? Kas čia per filmas, kur nekalbama? (šiaip jau tuo pasižymi lietuvių ir suomių kinas)
Tai va, žodžių mažai. O vizualikos daug, ir kartu su garso takeliu – kuris skirtingai nuo Tado Blindos, neprilipintas, toks tikras chill out’as.
Šiaip aš įžiūrėjau The Black Stallion įtaką filmui The Ring (Skambutis). Prisimenat arklį laive? Tai va. Ir šiaip, manau, kad tai, kaip tas įstabus juodis buvo nufilmuotas Coppola’os filme, uždavė naują toną žirgų vaizdavimui kine. Deja, ne Kirai Muratovai.
Pagrindinį vaidmenį suvaidino CASS OLE’ – eržilas iš Texaso. Įdomu, ar gyvūnas yra kada nors gavęs Oskarą?…
Garsios rusų režisierės Kiros Muratovos filmą “Passions” (Uvlechenie, 1994) radau, beje, pati. Galbūt dėl to, kad jis nebuvo apie kokį nors garsų lenktyninį žirgą. Tiesiog pamačius jos stulbinantį “Long Farewells” (1971) pagooglinau recenzijas. Recenzijos teigė, kad “Passions” – keisčiausios Muratovos filmas. Kupinas slogaus erotizmo ir šokančių žirgų kanopų pagal Beethoveno “Džiaugsmo odę”.
( A propos, vargšė “odė”, sunku ją klausyti nesuvokiant, jog tai Europos Sąjungos himnas)
Gavau “Passions” per amazonę, ir tą patį vakarą įkišau į grotuvą. Tikrai labai keistas filmas. Nors kritikams jis buvo keistas tuo, kad totaliai iškrito iš Muratovos kinografijos konteksto – tema ir pasakojimo forma nesisiejo nei su jos ankstesniais, nei vėlesniais filmais.
O man jis buvo keistas žirgų vizualizavimo prasme. Muratova sugebėjo stulbinančiai blogai nufilmuoti ir žirgus, ir raitelius. Ta prasme, jos filmavimas visiškai ignoravo “žirginių filmų” vaizdavimo klišes”: kaip sulėtinimai, stambūs planai. Žirgai šmėkštelėdavo ir dingdavo, jų judesys buvo išskaidomas netikusios šviesos.
Žirgai buvo kaip haliucinacija, gerai įkomponuotos ir apšviestos – tik pagrindines herojes vaidinančios Renata Litvinova ir Svetlana Kolenda.
Bet viena scena gali padaryti filmą. Tai yra Litvinova, atsibundanti rasotoje lenktynių tako žolėje. Aušra nudažo horizonte stūksančius kalnus ir ją pažadina kanopų bildesys.
Apie Seabiscuit irgi sužinojau iš savo draugo. Ištraukė DVD iš lentynos ir sako: “Tau būtinai reikia šitą pažiūrėti”. Bet tą kartą išsinuomojome kažką kitko, galbūt Mayami Vice, mat nutariau, jog reikia save kontroliuoti: plepėjimu apie arklius baigiu atstumti ir ištikimiausius draugus.
O kitą vakarą Seabiscuit (Gary Ross, 2003) jau sukosi mano grotuve. Nežinau, kažkaip filmai apie lenktyninius žirgus manęs neveža. Naratyvas toks. Seabiscuit, išvertus “jūros sausainėlis”, buvo toks vargšas neatskleistas lenktyninis talentas. Kai treneriai nepešė iš jo gerų rezultatų, jis buvo naudojamas treniruoti kitus žirgus. Lenktyniniai žirgai treniruojami poromis, kad įprastų aplenkti. Tai va Seabiscuit buvo tas žirgas, kuris buvo treniruojamas pralaimėti: jis bėgo šalia kitų tam, kad jį aplenktų. O kai nebėgo, anot filmo, suko ratus įkinkytas į arklidžių vandens pompą.
Bet tada toks iš krūmų išlindęs arklių burtininkas surado Seabiscuit, dar surado tokį nevėkšlą žokėją, juos abu suporavo ir štai kas gavosi. Seabiscuit įėjo į lenktynių istoriją kaip žirgas, mėgstantis laimėti. Laimėjimas, pasirodo, yra psichologinė nuostata, o ne fizinė galimybė.
Ir iš viso, įėjo į istoriją kaip Jungtinių Amerikos Valstijų, atsigaunančių po Didžiosios depresijos, simbolis. Žodžiu, kapitalizmo simbolis. Ir liberalizmo: jeigu nesiseka ir mini vandens pompą, tai pats kaltas. Ir įžvalgaus investuotojo-darbdavio: bet koks visuomenės atstumtasis, tinkamai panaudotas gali atnešti gražaus pelno. Gal čia ir sustosiu.
Tik pasakysiu, kad visai man nepatiko tas filmas, teigiantis, kad šaunuolis yra tas, kuris greičiausiai pasiekia kažkieno kito nubrėžtą tikslą.
PS. Seabiscuit tegyveno keturioliką metų (1933-47). Išėjęs į pensiją, mirė nuo širdies smūgio. Įdomu, kodėl.
Bloginimas įdomiai stimuliuoja atmintį. Pirmiausiai, rašymas padeda artikuliuoti patirtį, geriau suprasti, kas iš tiesų vyksta su manimi ir žirgu jojimo metu. Bet kartais nei iš šio, nei iš to įvyksta stebinantys flash back‘ai į praeitį.
Pavyzdžiui, sėdžiu sau darbe ir staiga prisimenu: vaikystėje piešiausi schemas kur ir kaip stuktelėti prasižengusiam arkliui. Jeigu jis man spiria, tai stuktelėti berods į papilvę. Jeigu kanda, tai smogti… jau neprisimenu kur. Bet prisimenu pieštuku nubrėžtas punktyrines linijas. Tai įvyko Kauno zoologijos sode.
Pradėjus joti teko susipažinti ne tik su žirgais, bet ir su kitais jojikais.
Kaip ir žirgų, jojikų mokyklose yra visokių. Švedijoje jojimo grupės paprastai sudaromos atsižvelgiant į amžių ir gebėjimą joti. Vaikai ir suaaugusieji paprastai nemaišomi. Vaikai joja tik poniais.
O jaunyvi suaaugusieji susimaišo su senyvais pradedančiųjų grupėse. Pažengusios grupės dažniausiai susideda iš jaunyvų suaaugusiųjų: 25-35-mečių, tuo tarpu pradžiamoksliai dažniausiai būna gan pagyvenę.
Mano draugas nesidomi žirgais, tačiau kažkodėl žino visų garsiausių lenktyninių bei konkūrų žirgus vardus. Apie kuriuos, be abejo, aš niekada nesu girdėjusi. Tai jis ir surado Shergar DVD parduotuvėje ant lentynos. O paskui dar surado daugybę video youtube ir visaip man juos rodė.
Filmas (1999) prasideda ten, kur Shergaro – legendinio airių lenktyninio eržilo, kuris Epsom lenktynių istorijoje toliausiai atsiplėšė nuo varžovų – gyvenimas tragiškai baigėsi. Pagrobtas IRA (teroristinės airių grupuotės) 1983 metais, žirgas greičiausiai buvo nušautas ir užkastas kokios atokios fermos darže. Niekas iki šiol nežino, kas jam nutiko.
Filmas prasideda pagrobimo scena. Įdomu, kad naktį į arklides įsilaužę teroristai rado Shergar stovinti garde jau su kantaru ir kordu. O blogieji kaimiečiai jį laikė pažaboję dieną naktį. Net jaunasis airis, aistringas žokėjas, išvadavęs vargšą Shergar, neišėmė žaslų nakčiai.
Daugiau nieko nesakysiu, tik tiek, Micke Rourke filme nušauna du šunis ir pavagia vieną arklį. Tokios niekšystės, be abejo, nelieka be atpildo…. na ir dar, kad filmas archetipiškai sujungia žirgą su jūra.
Kas matė Flicka, parašykite blogą. Pageidautina, ir apie naująją, ir apie senąją versiją.
Naująją versiją (2006, režisierius Michael Mayer) viena draugė parvežė iš Tailando. Pigus, piratinis DVD. Susėdom vieną vakarą žiūrėt – ir nepasigailėjom. Ne kasdien tai pamatysi. Iš rankos nufilmuotas užkoduotas televizijos kanalas. Ekranu bėga juodos juostos, pasisukus kamerai matosi pats telikas.
Konceptualiau būti negali, bet greit pavargo akys ir nieko nebepamatėm.
Paskui galvojau nuspirkt 2-in-1 komplektą iš Amazon.co.uk. Flicka (2006) ir My Friend Flicka (1944). Bet kažkodėl paskutiniu momentu persigalvojau ir nusipirkau protu nesuvokiamų new wave prancūziškų žiaurybių.
P.S. Flicka (2006) fragmentų gausu Youtube.
Buvau grįžusi Lietuvon: Kalėdos! “Baltų lankų” knygyne sužėriau keletą litų į Sauliaus Žuko piniginę – nusipirkau DVD “Tadas Blinda”. Vien ko verta seriją atverianti sekvencija!
Raitelis šuoliuoja žirgu į piliakalnį. Viršūnėje – siluetas: piestu atsistojęs žirgas, žvengimas. Žirgas nušuoliuoja žemyn ekranu, artyn žiūrovo. Širdis almėdavo.
Blogas jojimas vis dėlto pasižymi viena gera savybė – mėginimu bet kokia kaina išsilaikyti ant žirgo nugaros.
Tačiau besimokant joti poreikis išsilaikyti ant žirgo nugaros tapo kuo toliau, tuo mažiau savaime aiškus. Pastaruosius trejus metus praleidau besimokydama atlikti esminius veiksmus. O jų pasirodė nemaža.
Recent Comments