Būtų įdomu sužinoti ar Sokratas jodinėjo antikinėje Graikijoje. Man jojimas yra būsena, kurią tobulai išreiškia senovės mąstytojo frazė: “žinau, kad nieko nežinau”. Buvau įsitikinusi, kad moku joti būdama kokių vienuolikos-dvylikos metų, bet bėgant metams šis įsitikinimas blėso.

Bet oi būdavo fainų “mokėjimo joti” patirčių. Pavyzdžiui, prisimenu vieną pasijodinėjimą po mišką, prieš daugelį metų. Tuo metu taupiau pietums skirtus pinigus, ir savaitgaliais važiuodavau prie Karmėlavos pajodinėti. Viena valanda kainavo šešis rublius, taigi šešeri pietūs. Kaip buvo verta vaikščioti gurgiančiu pilvu visa savaitę!

Tą dieną man teko Žilvinas, rambus darbiukas, kuris mėgsta sliūkinti grupės užpakalyje. Taip ir atsitiko, visa grupė tolo  energinga žingine, o aš beviltiškai tarabanijau kulnais miegančio Žilvino šonus. Matau, nieko nebus ir šiaip ne taip išsilaužiau lapuotą krūmo šaką. Ji padėjo! Žilvinas pastebimai pagyvėjo, atsuko galvą, vikriai grybštelėjo mano žaliąjį botagą ir mano akyse jį pasigardžiuodamas suėdė. Tuo metu kiti arkliai visai dingo iš regos lauko. Žilvinas pakilo į risčią. Pajutau, kad apie jokį jo vairavimą nėra ir kalbos (tikriausiai asimetriškai timptelėjau pavadžius ir nesusilaukiau jokios reakcijos). Žilvinas pakilo į zovadą. Pamaniau, ech, reikia mėgautis situacija. Kelią arklys žino. Štai aš, jauna, graži ir gabi, lekiu sau šuoliais ant žirgo, takeliu per šviežia žaluma pasidengusį mišką…čiulba paukšteliai…pavasaris…. aaaAA, Žilvinas krioktelėjo ir dėjo į kojas į stačią įkalnę. Pamečiau balnakilpes, įtraukiau galvą į pečius idant negaučiau šaka į gabiąją kaktą, ir galvoju, kaip čia neužkritus ant kokio akmens (mat nei apsauginių liemenių, nei konsumeristinių minčių apie jas tais laikais nebūdavo). Įkalnė pasibaigė, dar keliasdešimt metrų ir atsivėrė laukymė su kitais žirgais. Žilvinas nuleido patenkintas galvą ir ėmė kriokuodamas dūsauti, vilkdamas koją už kojos. Dabar aš ne juokais sunerimčiau dėl jo sveikatos, bet tada juk mokėjau joti, tad apimta laimės, kad nenukritau, uoliai ėmiau belsti kulnais į jo apvalius šonus.

Kitas “mokėjimo joti” momentas ištiko Palangoje, irgi būnant panašaus amžiaus. Kas vakarą eidavau pasijodinėti nuomojamais žirgais aikštelėje prie Tiškevičių parko. Dažnai mano žirgas stovėdavo įsibridęs į dilgėlyną tolimiausiame kampe, laukdamas kada aš baigsiu stochastinį pavadžių tampymą ir sinkopatinį dudenimą kulnais. Bet aš juk moku joti! To įrodymas buvo šuolis ant to pačio žirgo per kavaletę, posūkis į kairę, staigus sustojimas ir minkštas nusileidimas ant žolės, ir greitas šast atgal ant sarto žirgelio. Na, po šito jau buvau “tikra raitelė”, iš tikrųjų.

Kitą vakarą atėjau anksčiau, kartu su klasiokėmis, kurias pratinau prie jojimo. Aikštėje treniravosi arklidžių berniokai, tikri profesionalai. Vienas jų aišku, paklausė, ar panelės nenorėtų pajoti. Kur jau ne, viena panelė tikrai nori pajoti, ji juk beveik moka joti. Na, ir lipu ant juodo kaip smala gražuolio, kuris berods buvo net laimėjęs kažkokią konkūrų taurę. Pažingsniavom, sustabdžiau, pasukau. Atrodo, viskas gerai, žirgas klauso. Pasikėliau į risčią. Risčia perėjo į zovadą. Zovaduojam tiesiai į vielinio tinklo tvorą, kuri skiria aikštelę nuo šaligatvio, beržų ir gatvės. aaaAAA. Berniukai šaukia: suk, suk. O kaip man sukti, kada viskas vyksta taip greitai ir iš viso, mėginu išsilaikyt balne. Nu ką, galvoju, esu tikra varna ir reikia susitaikyti su mintimi, kad žirgas sustos priešais tvorą ir aš nulėksiu jam per kaklą. Tikiuosi, ne per tvorą. Taip nuzovadavom, dabar pagalvojus, kokius gerus 150 metrų. Bet man viskas labai greitai vyko. Ir ką – nuooostabusis juodis paėmė tvorą… užkliuvo už jos palaido tinklo viršuje… pajutau smūgį visu priekiu… pakeliu galvą, per rūką matau kaip it didelis juodas kalnas šalia pasikelia žirgas, pasimuisto ir risčia nubėga šaligatviu į priekį…. rankų viršus žemėtas ir nubrozdintas… iš burnos išsikrapščiau žemes… negaliu kvėpuoti… prisimenu, kad reikia sau trinktelėti į pilvą, kad atleistų spazmą, tai trankau sau į pilvą ir tikriausiai rėkiu iš skausmo ir siaubo, taip sakė mano klasiokės, nes pati nieko negirdėjau… vargšai berniukai sunerimę atskubėjo su mano klasiokėmis, paklausiau, ar žirgas nesusižeidė, jezau, kaip gėda, atrodo, kad visai nemoku joti… paskui it per rūką nuėjom į arklidę… iš žarnos apsiprausiau.. matyt buvau labai žemėta… arklys atrodė OK, tik truputi įsibrėžė ir parbėgo į arklides. Grįžau į KPI poilsio namus, kur auklėtoja visai sunerimo… iškvietė greitają, suleido vaistų nuo šoko. Nuėjau miegoti (vidury dienos), auklėtoja liko manęs prižiūrėti kambaryje. Atsipeikėjusi išmeldžiau, kad jokiu būdu nesakytų mano tėvams – ir ji nepasakė. Atrodė, kad arklių užteks. O po keletos dienų nuklibikščiavau atgal į aikštelę ir jau jojau ant kažkokio arkliuko. Kol grįžau namo, apibrozdinta nosis sugijo, o krumplius apsiklijavau pleistrais ir tėvams pasakiau, kad biškį nusibrozdinau.

Bet kadangi “mokėjau joti”, tai vis ėjau ir jodinėjau narsiai po miškus ir pliažus per visokias atostogas. Dabar jau dvejočiau prieš sėsdama ant nepažįstamo žirgo joti į nepažįstamą mišką. Vienas juodbėris Palangoje paliko mane ant akinančiai balto smėlio – zovadavom kaip dievai pliažu, ir iš kopų staiga išbėgo kiauksintis šunėkas. Juodbėris dėjo į šoną, aš dėjausi žemyn, taip kad net balti džinsai suplyšo. Juodbėris nurūko į kopas ir, matyt, į arklides. Aš jį dar vijausi, maldavau kito raitelio pagaut mano žirgą, bet tam dėdulei buvo nei šilta nei šalta. Pikta nuvirtau ant karšto smėlio, danguje be debesėlio spigino saulė. Blizgėjo jūra. Kaip iš Fellini’io filmo pribėgo juodas gauruotas niufaundlendas. Grįžau klibikščiuodama pėsčia.

Paskui dar jojau su aukštakulniais batais juodu gražuoliu apsnigtame Maskvos bulvare, vieną sausio mėnesį. Ėjau į teatrą prie Patriarkhskiie prudy, ir pamačiau, kad vedžioja žirgą. Na kaip jau čia bulgakoviškai neprasijoti risčia tokia alėja. Bet tai buvo poetiniai sumetimai, nes tuo metu jau buvau pradėjus abejoti savo mokėjimu joti. Šiaip daugiau taip niekada nedariau, nes nenorėjau būti vargšų urbanistinių žirgų kankinimo mechanizmo dalimi. Tik dar vieną kartą pajojau kažkokia nediduke kumele prie Jelizavetos rūmų griuvėsių, pavasarį.

Dar buvo viena vasara Palangoje ir minkšta zovada ant obuolmušio širmio rausvom, saulės atokaitoje beprotiškai kvepiančiomis erškėtrožėmis nuklotose kopose.

Bet nuo to laiko kuo toliau, tuo mažiau moku joti.