Pradėjus jodinėti atsisveikinau su visa eile rūpesčių.

Dingo stresas darbe. Pamiršau ką reiškia nuo sėdėjimo prie kompiuterio darbo įskaudusi nugara. Ir visai nenuostabu - juk jojimas yra nepaprastas dvasinis ir fizinis atsipalaidavimas. Pabėgimas nuo kasdienės rutinos. Bendravimas su gyvūnais. Fizinė veikla, kada raumenys varomi ne valios prievarta, bet natūraliai pumpuojamo adrenalino. Super.

Bet visiškai nesitikėjau, kad pavyks atsisveikinti su apsipirkinėjimo stresu. Šalutinis jojimo poveikis – visiška išpardavimų karštligės anestezija.

Pirmiausia, jojimo pamokos neapsakomai sėkmingai ištuština banko sąskaitą. Sėkmingai visomis prasmėmis - ne tik piniginė gerokai suplonėja, bet ir užplūsta kažkokia pozityvi zen budistinė ramybė.

Tai va. Draugės džiaugiasi nurovę kokią 125-ąją dizainerio batų porą, o man nei šilta nei šalta. Aš neturiu pinigų. Cha jums! Man visai nereikia tų naujų batų. Bet štai jeigu turėčiau daugiau pinigų… iš karto juos atiduočiau jojimo treneriams… apskritai, jau galvojau paprašyt darbdavių, kad visą atlyginimą mokėtų tiesiai jojimo mokyklai, o ne man… vistiek jis ten atsiduria.

Bent jau kol kas pavyksta išlaikyti šią zen budistinę nuostatą. Nepaisant to, kad gyvūnai yra labai svarbi šiuolaikinės rinkos dalis. Ypač žirgai – tradiciškai viena brangiausių sporto rūšių (be abejo, žirgus aplenkia Formulė 1 ir – kažkodėl – ledo ritulys).

Žirginis sportas persunktas vartojimu. Pakanka atsiversti bet kurį jam skirtą populiarų žurnalą. Labiausiai man patiko Swarovskio kristalais papuošti kojų bintai viename vokiškame žurnale. Kokie universalūs tie kristalai… puošiami ir tualetai, ir dantys, ir bintai…  Tad aš jau nebekalbu apie visą kitą katalogų produkciją: “seksualūs bliuzonai” (kaip miela, mados pagalba galima seksualiai šleptelėti į kokį purvyną), arklinės pižamos, puodeliai. Rombuotos kojinės. Pirštinių pasirinkimas – kvapą gniaužiantis. Aptemptų kelnių – akyse mirga. Na, ir be abejo, batai – nuo pigių darbui arklidėse skirtų guminukų iki puikios minkštos odos aukštų aulinių.

Norint, žirgą irgi galima nesunkiai apkarstyti kaip kokią kalėdinę eglutę, nusagstyti Swarovskio kristalais, primaitinti visokių super-holistinių papildų.

Bet kaip bebūtų nuostabu, man vis dar nesinori vartoti net ir žirginiui vartojimui skirtų objektų.

Tiesą sakant, šiandien peržengiau slenkstį ir nusipirkau švediškos “Mountain Horse” šiltus žieminius aulinukus. Dvejus metus jodinėjau su tokiais l. ištikimais Ralph Lauren auliniais. Nors ir iš “Polo” linijos, jie visai nebuvo skirti žirginiam sportui – bet kokybiška dviguba oda atlaikė net dvejus metus braidymo po mėšlą bei purvą (ir pakaitomis, ir drauge), net reguliarų plovimą karštu vandeniu iš žarnos. Atrodo jie truputi “pagyvenę”, bet puikiai funkcionalūs ir nublizginti netgi žvilga kaip nauji. Galbūt tie batai mane ir keikia, bet ačiū, Ralph’ai, norisi tau nusiųsti kalėdinį sveikinimą.

Bet kai paskutinį kartą jodama beveik nušalau kojų pirštus ir pamąsčiusi, kad laukia minimum trys žiemos mėnesiai treniruočių lauke, pasidaviau konsumerizmui. Blogiausia, kad auliniai parkeliavo namo drauge su leginsais – vėlgi, labai gerai apsaugo nuo purvo, o naujieji auliniai žemi (kad būtų lengviau transportuoti lėktuvu ir kad būtų galima nešioti po terminėmis kelnėmis).

Sofie jojimo mokykloje yra tokia nuostabi paauglė, kuri visą laiką joja su nudrengtu a la Britney Spears treningu išduobtu užpakaliu, avi satino baleto bateliais. Jos rausvom sruogelėm padažytom šviesūs plaukai išdrikę iš po šalmo. Bet net ir ji žiemą persimauna grubius, “konkrečius” aulinius. Ech, susitaikiau su mintimi, kad teks padėti Lauren’us iki pavasario. Galbūt netgi surengsiu jiems tikrą spa: gerai nuplausiu, ištepsiu vašku ir išnešiu ant aukšto, kur jie galės sau ramiai medituoti.

Bet, viena problema vistiek kankina. Apsauginė liemenė. Kas tai – reikalingas daiktas, ar kita konsumerizmo – ups, vartotojiškumo – apraiška? Pažįstamos, kurioms teko laimė nukristi ir susiskaldyti šonkaulius, teigia, kad tai būtinas, labai praktiškas dalykas. Ypač praktiškos yra brangiosios liemenės (mat tik jos yra patogios). Bet per pastaruosius tris metus nukritau vos vieną kartą ir, ehm, visai neskaudžiai…

Galbūt daugiau asmeninių pamokų geriau padės išvengti lūžtančių šonkaulių negu liemenė?… Be to, gyvenime man yra sulūžęs tik vienas skėtis ir vienas mp3 grotuvas. Gal pirmiausia palaukti pirmojo lūžio, ir tik tada pirkti tą liemenę….

Mat įtariu, kad išvengusi Swarovskio konsumerizmo spąstų, pradedu įsipainioti į “racionalaus pirkinio” spastus. Taip pas mane atsirado dviratininko (iš tiesų riedlentininko, nes gražesnis) šalmas (per didelis), kuris guli paprastai koridoriuje ant lentynos. O vieną kartą vos nenuspirkau automobilisto vaistinėlės, nors neturiu mašinos. Pamaniau, ai, gal pravers namie kokiu emergency atveju.

Sakoma, kad vartojimas remiasi nesaugumo jausmu – pasitikėjimo trūkumu, baime…. Tad nuo ko iš tiesų saugo apsauginė liemenė …