Šiandienis rytas visai neblogas. Jau vien dėl to, kad žadintuvas skamba devintą valandą. Pastarasias dvi savaites teko keltis septintą, o retkarčiais ir ketvirtą ryto. Devinta valanda, šiame kontekste, tai – rojus. Read the rest of this entry »
… nepaisant žemiau aprašyto komfoto, šianakt sapnuosiu Portugaliją…
Juokauju. Jeigu visas mano menkas turtas imtų ir išgaruotų sekančią akimirką, niekas nė velnio nepasikeistų. Apimtų Read the rest of this entry »
Risnoju palei sienelę, saulutė smagiai šviečia pro langus maniežo gale, maniežas šviežiai suartas.
Saulėje stora rupūžė, rusva nuo maniežo dulkių, tingiai šlepsi šalin nuo Krasės kanopų.
Praėjo tik savaitė, o Krassę pajojau jau tris kartus. Išsiaiškinau, kad Krassė gyvena jojimo mokykloje dešimt metų, ir tiesą sakant, apakau. Kaip gali būti, kad po dešimties metų zulinimo po pradžiamokslių balnu arkliukas būtų toks pozityvus ir geranoriškas ir visiškai neatbukęs pavaldams?
Krassė tiesiog kaip luzitanas – vidutiniško ilgio, vidutiniško ūgio, vidutiniško rudumo, ir labai dailiu veideliu. Pusiau danas, pusiau oldenburgas, jis tiesiog tobulas tokioms tetoms kaip aš. Reaguoja į pavaldus akimirksniu, o į netikusius pavaldus reaguoja pereidamas į žingsnį iš risčios, tarkim, lyg pasakytų, gal tu pamąstyk čia ramiai, ko iš tikrųjų iš manęs nori. Tereikia darbo risčioj prarasti ritmą ir mėginti įsėsti tvirčiau į balną, Krassė akimirksniu pereina į žingsnį. Tas pats su zovadėle – tik spėk prarasti tobulą lingavimą, Krasė jau risčioj. Žodžiu, blogam balanse jo nepazulinsi.
Man tai labai patinka. Toks, visiškai nerealiai atsipūtęs arklys. O po trijų kartų jau išsukau apvalų voltą, sėdėjau darbaristėje, taip pusiau patogiai. Nors vis dar tai reikalauja pastangų, o jeigu sąmoningai stengiesi sėdėti balne, tai kalbos apie pavaldų davima ir būti negali… bet. Trenerė paaiškino porą labai paprastų dalykų, kaip pakreipti klubą (vidinį į priekį šiek tiek), kaip laikyti rankas (nykštį sulenkus ir užspaudus ant pavadžio), ir kaip pasukti riešą, kad galva pasistatytų į vidų. Ir Krassė viską darė tobulai. Iš karto.
Be abejo, šie arkliukai nėra taip atjoti kaip portugališki žirgai, bet vis tiek yra nerealu, kad vos teisingai paprašius jie iš karto daro tą, ką yra išmokyti. Ekh. Ir privačios pamokos, dabar įsitikinau, yra daug vertesnės negu grupinės. Vertos kiekvienos papildomos kronos.
Vien Krassė ko vertas, ir ypač jo žaidimai garde. Pirmiausiai, įėjus į gardą Krassė pasisveikina. Bet pamatęs, kad neturiu jokio ėdalo ir ėmus jį glostyti, jis mėgina apsimesti, kad jo ten nėra. Numirti galima iš juoko. Arklys įsispaudžia į tolimiausią kampą ir nusuka žvilgsnį. Tipo, čia ne aš.
Bet toliau. Paėmus kantarą, Krassė staiga “atsiranda” ir kaip vijurkas įkiša į jį galvą. Gal eisim į lauką?… Pririšus kantarą, Krassė nusivilia. Šukuojant dar kažkaip kenčia, bet kanopų valymas tai jau kitas klausimas. Įdomiausia, kad kanopas jis paduoda pats, bet palaikęs minutę ar dvi, puola jas traukti iš rankų, o ištraukęs ima kasti žemę ir trepsėti. Pakaks, ar ne? Įdomiausia, kad po to cirko vėl pats paduoda sekančią kanopą… ir vėl tas pats, ji ištraukiama ir trypimas.
Bet blogiausia balnas. Dedant balną Krassė turi būti laikomas ir guodžiamas atskiro asmens. Pavarža yra blogiausia, Krassė krūpčioja ir piktinasi. Todėl pavarža tik užsegama tiek, kad laikytųsi.
Dabar kamanos. Kamanos yra OK, Krasė noriau ima žaslus ir nieko prieš kad visi tie dirželiai apipina jo dailią galvą.
Tada einame į maniežą. Į maniežą Krassė eina noriai, Ir, beje, manieže galima veržti balną kiek tik nori, jis dėl to jau visai nebesijaudina.
Sekančią dieną vėl tas pats šokis garde. Man įdomu, ar Krassė tokiu būdu žaidžia su raiteliukais?…
Penktadienio popietę ICE tyliai slydo 224 kmh greičiu pro kalvotas Reino, o gal Maino pakrantes nešdamas mane ir pistoletais ginkluotus policininkus iš Bonos į Frankfurtą. Stovėjau greta jų su lagaminu, pasiruošusi išlipti Frankfurt International, ir galvojau, štai keturi žmonės, turintys licenziją ir įrankius žudyti. Geteborgo naktis draugiškai apglėbė Atlanto vėjo gūsiais, Linnegatan gaudė, šiandien žmonės gavo atlyginimus ir išėjo ta proga išgerti ir pašūkauti man už lango. Prabudau skambant mobilaus telefono žadintuvau, ir FUCK. Ne dešimt, o vienuolika valandų. Nejaugi žadintuvas skambėjo visą valandą ir aš jo negirdėjau…. Read the rest of this entry »
Vasara eina į pabaigą, tas pats rugsėjis, kitas kraštas. Pernai tokiu metu bėgdavau viduramžiško kaimuko gatvelėmis, baigiančios žydėti rožės, aptvertose laukymėse avys ir žirgai. Prince seka INXS, ir gatvė pereina į žvyrkelį, žvyrkelis į takelį, kuris glaudžíasi prie lauko kraštą rėminančios gyvatvorės. Bėgant iš žolės purpsi žvirbliai ir strazdai. Gyvatvorė čirška pritvinkusi gyvo velnio paukščių giesmininkų. Sirpsta gervuogės. Negerai gal, bet nubėgus pusę trasos vis nusibraukdavau saują juodų saldžių uogų. Anglija. Read the rest of this entry »
Ryža kumelė sekioja kaip priklijuota ir vis kiša savo juokingai mielą baltą snuki. Šeimininkė sako, ji visiškai rankinė, tikra Latvijos jojamoji. Read the rest of this entry »
Turiu vieną bičiulę, kuri turi telefoną, mašiną, ir žinių. kur ir kaip užsakyti arklius pasijoti miškais prie Kauno. Tokiu būdu, pasitelkusi socialines, bevieles ir mechanines vidinio degimo technologijas, gavau progą pasinaudoti ekvestrinio turizmo galimybėmis Lietuvoje. Kur visa tai buvo – man vis dar paslaptis, nes visą kelią plepėjome kaip išprotėję. Gal tai buvo Dievogala? O gal ne… Kažkur už HES’o ir pakeliui matėsi ženklai, rodantys Žiegždrių link. Anyway.
Nežinau, kas yra geresnio negu grįžti prie senų gerų rutinų po gerokos laiko pertraukos. Bet tam reikia, kad rutinos būtų savo vietoje ir gerai suinstaliuotos: transporto sistema veiktų pagal tą patį grafiką kaip ir pernai, raktai nuo buto vis dar atitiktų spyną ir virtuvės spintelėje lauktų skardinė nešviežios, bet savos kavos, draugų telefonų numeriai nepasikeitę ir jojimo trenerė netikėtai šmėkštelėtų tarp šokančių svečių vėlyvame vakarėlyje. Na, ir dar būtų neblogai, jeigu banko sąskaitoje būtų kažkiek pinigų, ypač šiais laikais. Read the rest of this entry »
Įgyvendinta svajonė įvynioja kasdienybę į tamprią komforto vilną. Iš pradžių tai stipriai sukonfūzina. O paskui galvoji – kodėl gi ne? Read the rest of this entry »
Superinis žirgas Vidrade – ir nežinau, ar jis nusileidęs iš dangaus, ar iš kompiuterinio žaidimo…. Read the rest of this entry »
Saulės nutviekstas baltu smiltainiu grįstas kiemas; akinanti šviesa neutralizuoja Ray Ban saulės akinius, ir su puodeliu stipraus espresso rankoje traukiu arklidžiu link. Penkios dienos su žirgai iš rojaus. Baseinas. Balti balandžiai burkuoj palmėje. Ribatejo vynas pietums. Ir popietei. Ir vakarui. Aguardientė prie pulo stalo, televizoriuje nesibaigiancios working equitation varžybos. Ola, Quinta da Marchanta!
Dabar papasakosiu, kaip per pusantros valandos galima šauniai išleisti 85 svarus. Pirmiausia, reikia turėti nerealų partnerį, kuris paskambintų į Cotswolds Riding centrą ir užbukintų individualų jojimo turą… tada reikia susikrauti visą mantą į bagažinę ir patraukti į Stow-on-the-Wold kaimelį.
Recent Comments