S/Z
Turiu vieną bičiulę, kuri turi telefoną, mašiną, ir žinių. kur ir kaip užsakyti arklius pasijoti miškais prie Kauno. Tokiu būdu, pasitelkusi socialines, bevieles ir mechanines vidinio degimo technologijas, gavau progą pasinaudoti ekvestrinio turizmo galimybėmis Lietuvoje. Kur visa tai buvo – man vis dar paslaptis, nes visą kelią plepėjome kaip išprotėję. Gal tai buvo Dievogala? O gal ne… Kažkur už HES’o ir pakeliui matėsi ženklai, rodantys Žiegždrių link. Anyway.
Nežinau, kas yra geresnio negu grįžti prie senų gerų rutinų po gerokos laiko pertraukos. Bet tam reikia, kad rutinos būtų savo vietoje ir gerai suinstaliuotos: transporto sistema veiktų pagal tą patį grafiką kaip ir pernai, raktai nuo buto vis dar atitiktų spyną ir virtuvės spintelėje lauktų skardinė nešviežios, bet savos kavos, draugų telefonų numeriai nepasikeitę ir jojimo trenerė netikėtai šmėkštelėtų tarp šokančių svečių vėlyvame vakarėlyje. Na, ir dar būtų neblogai, jeigu banko sąskaitoje būtų kažkiek pinigų, ypač šiais laikais. Read the rest of this entry »
Įgyvendinta svajonė įvynioja kasdienybę į tamprią komforto vilną. Iš pradžių tai stipriai sukonfūzina. O paskui galvoji – kodėl gi ne? Read the rest of this entry »
Superinis žirgas Vidrade – ir nežinau, ar jis nusileidęs iš dangaus, ar iš kompiuterinio žaidimo…. Read the rest of this entry »
Saulės nutviekstas baltu smiltainiu grįstas kiemas; akinanti šviesa neutralizuoja Ray Ban saulės akinius, ir su puodeliu stipraus espresso rankoje traukiu arklidžiu link. Penkios dienos su žirgai iš rojaus. Baseinas. Balti balandžiai burkuoj palmėje. Ribatejo vynas pietums. Ir popietei. Ir vakarui. Aguardientė prie pulo stalo, televizoriuje nesibaigiancios working equitation varžybos. Ola, Quinta da Marchanta!
Dabar papasakosiu, kaip per pusantros valandos galima šauniai išleisti 85 svarus. Pirmiausia, reikia turėti nerealų partnerį, kuris paskambintų į Cotswolds Riding centrą ir užbukintų individualų jojimo turą… tada reikia susikrauti visą mantą į bagažinę ir patraukti į Stow-on-the-Wold kaimelį.
Sėdžiu sau ofise, gelia sėdynę, bendradarbė klausia, ką veikėme savaitgalį. O, sakau, buvau jodinėti. Kur? Cotswolduose. Oh, sako bendradarbė, very nice. Very, VERY nice.
O aš jau seniai niekaip negaliu nuspręsti, ar Cotswolds yra “very nice” ar labiau kičas. Read the rest of this entry »
Rengiuosi ekvestriniams nuotykiams ir ta proga nusipirkau šio bei to.
Geruliai auliniai. Lengvi, oda minkšta kaip kūdikio ir su metalu sustiprintu priekiu. Negaliu susilaikyti neparekomendavusi brando – Ariat. Viva Australia!
O šiaip truputį gėda, nes reiktų daugiau jodinėti, užuot užsiiminėjus vartojimu. Bet jau greitai.
Jau anksčiau rašiau, kad sunku rasti padorų jojimo centrą neturint mašinos. Tačiau kai nėra viešojo transporto, rasti padorų jojimo centrą yra dar sunkiau. Tai ir nenuostabu, kad kalėdų išvakarėse sėdėjau sau smagiai balne ir galvojau, does it ever get better in life? Ne, tikrai it does not. Read the rest of this entry »
Dar vienas šlapias ir šaltas rytas, apsitūlojusi visais turimais šiltais rūbais aš vėl stoviniuoju priešais didingą betono simfoniją (X-vardu bažnyčią) Reikjaviko centre ir laukiu Laxnes jojimo centro autobusiuko. Read the rest of this entry »
Turiu vieną patarimą kosmopolitui. Read the rest of this entry »
Grįžau iš Islandijos su varvančia nosimi, o tuo tarpu trenerė Sofie grįžo su glėbiu šniūrelių. Read the rest of this entry »
Įsispyriau į Puma sportbačius, užsisegiau dar drėgnus aulus, striukė, FC žalios pirštinės ir žemyn svečių namų laiptais pro pufino iškamšą. Ishestar žirgyno autobusiukas laukia apačioje; jame jau sėdi keletas raitelių. Užsibukinau ”Viking Tour Express”, vienintelį turą specialiai “advanced intermediate” raiteliams.
Reykjanes draustinis. Skersai perjoti Kalda upę. Joti aplink Helgafel vulkaną. Arba į nuostabųjį Heiðmörk nacionalinį parką. (Galiu iš karto įspėti, kad “arba” šiuo atveju buvo esminis žodis).
This tour is only recommended for advanced riders. Vėlgi, tą patį galiu pasakyti apie “recommended”. Read the rest of this entry »
Pradėsiu nuo šito sartulio, kuris drauge su bėru draugu / konkurentu yra “išeksponuotas” greta Islandijos pasididžiavimo – Gulfoss krioklio. Jeigu neklystu, Europos Sąjungoje gyvūnų negalima tverti spygliuota viela – bet Islandija nepriklauso ES. Kita vertus, kelionės metu įsitikinau – islandų arkliai Islandijoje – tai išties kitokia žirgų rasė, sugyvenanti net ir su spygliuota viela. Sartulis prie spygliuotos tvoros tikisi skanėstų iš turistų. Aš džiovinu vis dar drėgnus zomšinius aulus ant palangės svečių namuose Reikjavike.
Recent Comments