Kadangi atsisveikinau su “dresažu” Ostermalmėje, nusprendžiau investuoti daugiau laiko į islandų jojimą. Todėl užsibukinau privačią pamoką, darbo metu, pirmoje dienos pusėje. Tai dabar sėdžiu su saulės ir vėjo prapūsta galva ir visai nesinori dirbti.
Šiandien paskutinį kartą jojau Ostermalmės jojimo mokykloje - ir ant ne bet ko - ant karštos kumelės bėgikės.
Nusprendžiau pribaigti šitą draft’ą, ypač kadangi WordPress teigia, kad jis last edited 1970 m. sausio 1 d. Argi ne nuostabu - dar nebuvo išaušusi interneto aušra, bet WordPress jau egzistavo.
Šiaurės Anglijoje esantis ežerų rajonas - the Lake District - pasižymi tuo, kad ten labai gražu ir labai šlapia. Todėl susipakavau savo šiltuosius Mountain Horse aulinius bei drėgmei atsparų kostiumą. Šeštadienį lietus merkė beveik be sustojimo. Mano kostiumas, kas be ko, geba atsispirti drėgmei maždaug vieną valandą. O dienotvarkėje - beach ride, trys valandos.
Mano jojimo karjera kol kas klostėsi taip. Pirmiausiai, norėjau tiesiog būti su žirgais, gamtoje, gryname ore. Tai turėjo būti hobis, ne darbas. Na, kad pailsėčiau, taip sakant. Ir hobinėjimo metu, maniau, taip imsiu ir išmoksiu joti, savaime. Tai iš pradžių nelabai klausiau, ką sakė trenerė - nelabai ir supratau, tiesą sakant, švediškai nekirtau tuo metu, o kur dar specialus jojimo žargonas. Read the rest of this entry »
Na, toliau tęsiu pasakojimą apie jojimo lusitanais paiešką Vasco de Gama’os šalyje, Portugalijoje.
Ankstyva popietė, pro atviras arklidžių duris veržiasi pavasariška saulė, bet oras virpa nuo skaidraus šaltuko; žirgai ilsisi įsibridę šviežią kraiką. Prunkštelėjimai pakimba skambiame ore. Šeštadienis.
Jojimo batai tiesiog nebūna švarūs. Bet galbūt dėl to jie labai Van Gogh’iški…? Heidegger’iški….? Žodžiu, su siela 
Bet kodėl “siela” turi būti tokia sunki, apskretusi ir atspari vandeniui ir šarmui?….
Esu priblokšta. Atrodo, kad mano susirūpinimas sėdėsena ir pusiausvyra greitai ims reikalauti nebe jojimo instruktoriaus, bet psichoanalizės meistro Zigmo Freude’o pagalbos…
Recent Comments